Parodoje tyrinėjamas karų ir politinių sukilimų paveiktų gavybos bei logistikos infrastruktūrų ir skaitmeninių bei informacinių technologijų (toliau – IT) politinis kontekstas posovietinę būklę peržengiančiuose geografijoje ir laike.

IT plėtra, paremta nebereguliuojamų ir, iš esmės, privatizuotų sovietinių techninio švietimo, mokslinių tyrimų ir gamybos sistemų griuvėsiais, leido buvusioms sovietinėms šalims įsilieti į pasaulines ekonomikos ir darbo rinkas. Šį procesą galima apibūdinti kaip specifinę IT kolonializmo formą, kai išnaudojama nebrangi aukštos kvalifikacijos darbo jėga. Vis dėlto, jo materialusis pagrindas, kartais vadinamas kibernetikos griuvėsiais, nebuvo neutralus: istoriniu požiūriu mokslinė žinija ir IT buvo formuojamos kaip pramoninio-karinio komplekso, ekstrakcionistinės logistikos ir transporto srities dalis, susijusi ir su iškastinio kuro vartojimu paremto posovietinio kapitalizmo bei atitinkamų neoimperialistinių infrastruktūrų plėtra.

Paroda remiasi infrastruktūros sąvoka, suprantama kaip galios santykių paskirstymo ir organizavimo būdas. Infrastruktūros tinklai – geležinkeliai, dujotiekiai, interneto šviesolaidžiai, „Telegram“ kanalai, vaizdo stebėjimo sistemos ir t. t. – kasdienybėje yra neapčiuopiami. Tuo tarpu gedimai, išjungimai, pertrūkiai išduoda visos infrastruktūros darbą ir infrastruktūrų tarpusavio ryšius – galia ir jos materialumas įvykus gedimui ar pertrūkiui tiesiogine prasme tampa matoma, buitiška, įkūnyta.

Parodoje pristatomų meninių praktikų geografija ir laikas driekiasi gerokai už posovietinės būklės. Plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą ir pastarojo meto politiniai protestai įvairiose buvusiose sovietinėse šalyse – Baltarusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Kirgizijoje, Sakartvele, Armėnijoje ir kt. – rodo pačių technologijų potencialą sudaryti sąlygas aktyvizmui bei savanoriavimui. Skaitmeninis aktyvizmas ir kova, įskaitant įsilaužimus, automatinių kibernetinių sistemų trikdymą, duomenų bazių nutekinimą ir kt., protestų metu tapo svarbia socialinių judėjimų veiklos dalimi ir kertiniu karo veiksmų Ukrainoje bruožu.

Plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą galima vertinti per kibernetinio karo prizmę. Ukrainiečių mokslininkė Svitlana Matvijenko teigia: „Karo įtampa svyruoja tarp dviejų polių […] – dirbtinio intelekto ir branduolinio.“ Dėl neatsiejamai kartu naudojamų skaitmeninių technologijų ir kinetinių ginklų kibernetinis karas tampa viena svarbiausių sąvokų, aprėpiančių šiuolaikinio imperializmo ir karybos infrastruktūras bei jų kompleksiškumą. Parodoje į imperialistinį karą su jam būdinga sudėtinga logistika, atominių elektrinių užgrobimais, kibernetine karyba ir dirbtinio intelekto (DI) technologijų pasitelkimu siūloma pažvelgti iš dekolonijinio taško. Būtent šios perspektyvos vystymas, kaip siūlo Olexii’us Kuchanskyi’is, žymėtų „išėjimą“ iš posovietinės būklės bei siūlytų naujų veikimo būdų bei infrastruktūrų vizijas. Parodoje pristatomos praktikos ne tik reprezentuoja pastarojo meto technologinės karybos raidą, bet ir gali tapti pasipriešinimo įgyvendinimo bei įkūnijimo priemonėmis. Parodą sudaro keturi skyriai:

Skyriuje „Infrastruktūrų griuvėsiai“ atskleidžiamos už infrastruktūrų slypinčios idėjos apie galios santykius, ant sovietinių karinių institucijų griuvėsių pastatytos buvusių sovietinių šalių IT pramonės ypatumai, taip pat skaitmeninės ir pramoninės gamybos sąsajos. Pastarosios aiškinamos pasitelkiant suišteklinimo (resourceification), kolonializmo, paslaugų perkėlimo (outsourcing) ir išorinių poveikių (externalities) idėjas.

Skyriuje „Kibernetinis karas ir imperinės vaizduotės“ pristatoma skaitmeninė vykstančio karo „fronto linija“ ir kinetinių bei kibernetinių ginklų tarpusavio sąsajos. Čia gilinamasi į sovietinės kibernetikos ir kibernetinių ginklų istoriją, žaidimų kūrimo industrijos vystymąsi ir jos ryšį su imperine bei pokolonijine vaizduote.

„Triktis kaip metodas“ skyriuje analizuojama, kaip pasireiškia galios veikimą išduodantys infrastruktūros pertrūkiai, taip pat atkreipiamas dėmesys į neišvengiamą galios trapumą, pažeidžiamumą. Aptariami ir įvairūs trikdomieji veiksmai – įsilaužimai, interneto atjungimas, kibernetinės atakos, – pasitelkiami kaip pasipriešinimo metodai. Skyriuje „Algoritminės kontrolės ir pasipriešinimo erdvės“ nagrinėjamas „suduomeninto subjekto“ kūrimas, didėjanti algoritmizacija ir šių reiškinių politinės pasekmės. Skyriuje taip pat tiriama, kaip naudojant šiuolaikines technologijas gali būti sudaromos palankesnės sąlygos tiek naujų aljansų atsiradimui ir politiniam susitelkimui, tiek jų kontrolei.

Infrastruktūros trikdymą kaip subversyvų pasipriešinimo ir solidarumo mechanizmą įkūnija ir parodos architektūra – per visą erdvę nusidriekusios sutraukytos metalinės konstrukcijos tarsi atveria infrastruktūros spragas, bet taip pat ir susieja kūrinius bei kontekstus. Parodą papildo kuratorių ir menininkų sukurtas žodynėlis, padedantis susiorientuoti sudėtingoje parodos erdvėje, kurioje persikloja technologijos, infrastruktūros ir kibernetiniai karai.

Infrastruktūrų griuvėsiai

Skyriuje „Infrastruktūrų griuvėsiai“ aptariama, kaip įvairios infrastruktūros rūšys – transporto, logistikos, informacijos, karo, interneto ir kt. – kuria tam tikras galios konfigūracijas, ekonominio išnaudojimo formas ir socialinę atskirtį.

Šis skyrius pagrįstas pastebėjimu, kad modernizacijos infrastruktūros, pirmiausia susijusios su aukštosiomis technologijomis, yra paremtos išlikusiu ar sugriautu sovietiniu pramoniniu ir postindustriniu paveldu, to meto moksliniais tyrimais ir švietimu, gamyba ir karo pramone – jos įkūnija tam tikras sovietinių laikų logikas (Nomeda ir Gediminas Urbonai ; Oleksiy Radynski ). Buvusiose sovietinėse šalyse kapitalistinis naujų institucijų organizavimas apleistuose ar sugriuvusiuose objektuose paskatino nelygiaverčių santykių ir procesų, susijusių su IT kolonializmu bei suišteklinimu, formavimąsi (Tekla Aslanishvili ir Giorgi Gago Gagoshidze ).

Šiame skyriuje taip pat atspindimas ryšys tarp šiuolaikinių aukštųjų technologijų ir mineralų bei metalų gavybos regione (Sabīne Šnē ). Tradiciškai industrinė ir postindustrinė sferos vaizduojamos kaip iš esmės skirtingi ekonomikos ir darbo organizavimo modeliai. Vis dėlto, informacinės technologijos materialiame pasaulyje yra įsišaknijusios taip pat tvirtai kaip ir sunkioji pramonė, o paslaugų ranga yra viena iš išteklių – materialių ar intelektualių – pasisavinimo iš tam tikros teritorijos formų.

Kibernetinis karas ir imperinės vaizduotės

Anot mokslininkų Nicko Dyerio-Whithfordo ir Svitlanos Matviyenko, kurių tekstai pateikiami knygoje Cyberwar and Revolution: Digital Subterfuge in Global Capitalism (Kibernetinis karas ir revoliucija: skaitmeninė apgaulė pasaulinio kapitalizmo kontekste), kibernetinio karo sąvoka „[…] iškelia naują skaitmeninių technologijų svarbą karui, tad istoriškai siejasi su Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo laikų kibernetikos ištakomis bei ateityje numatomais naujais tinklų kūrimo ir automatizacijos lygmenimis, kurie XXI a. greičiausiai taps būdingi visiems socialiniams santykiams, įskaitant ir karą“. Dar vienu kertiniu komentaru apie kibernetinio karo pobūdį tampa šių mokslininkų atsisakymas priešpriešinti „kibernetinę“ ir „kinetinę“ ginkluotę sudėtingos asimetrinės karybos laikais. Vietoje to, jie pabrėžia „[…] būdus, kuriais [kibernetiniai ir kinetiniai ginklai] tiek persipina ir vienas kitą papildo, kad tampa sudėtinga, jei apskritai įmanoma, juos atskirti“.

Skyriuje „Kibernetinis karas ir imperinės vaizduotės“ narpliojama sovietinės kibernetikos ir kibernetinių ginklų istorija (Anna Engelhardt) bei sąsajos su mašininės regos ir duomenų apdorojimo automatizacijos plėtra bei naudojimu Rusijos ir Sovietų Sąjungos kolonijiniuose karuose. Šiame skyriuje remiantis žaidimų kūrimo industrijos, akademinio piešimo ir GPS sistemų pavyzdžiais (Uladzimir Hramovich ) atsekama, kaip imperializmas konstruoja ir reprezentuoja istorinę bei skaitmeninę erdvę ir kraštovaizdį. Galiausiai gilinamasi į vieną iš kibernetinio karo pusių – informacinį karą kaip žiniasklaidos aparato dalį: melagienas, įvairius sąmokslo diskursus, propagandą ir kontrpropagandą, atsiradusią po 2014 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir Donecko bei Luhansko okupacijos (Yevgenia Belorusets ).

Triktis kaip metodas

Etimologiniu požiūriu terminas „infrastruktūra“ turi priešdėlį „infra-“, reiškiantį „iki“ arba „po“ ir nurodantį nematomumą, slaptumą. Šis nematomumas ir net dematerializacijos pojūtis ypač svarbus IT infrastruktūrai. Gedimai, išjungimai, pertrūkiai atskleidžia infrastruktūros darbą. Galia ir jos materialumas tiesiogine prasme pasirodo matomi, žemiški, įkūnyti tik sunaikinus ar pertraukus (eeefff).

Skyriuje „Triktis kaip metodas“ iškeliamos įvairios taktikos, kurias taikant galima priešintis infrastruktūros visumai ir nematomai galiai. Jos sutrikdymas gali pasireikšti atsitiktiniais gedimais (Alicja Rogalska) arba kaip seka suplanuotų sabotažo veiksmų, įsilaužimų, pertraukimų, sustabdymų ir pan. (fantastic little splash). Pavyzdžiui, per plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą baltarusių geležinkelio partizanų sugadinti bėgiai ir ukrainiečių išardytos navigacinės sistemos apsunkino arba iš dalies sulaikė Rusijos kariuomenės judėjimą. Skaitmeniniai įsilaužimai ir fiziniai išpuoliai prieš kibernetinės sistemos elementus trina ribas tarp kibernetinio ir kinetinio, skaitmeninio ir materialaus, matomo ir paslėpto.

Algoritminės kontrolės ir pasipriešinimo erdvės

Pirminę parodos koncepciją įkvėpė savitas Baltarusijos kontekstas – šalyje per 2020 m. visuotinį sukilimą imtas sparčiai kurti platus solidarumo ir pasipriešinimo tinklas. Nors valstybė ir policija socialinius neramumus palaipsniui slopina naudodama smurtą, įvairios socialinės ir politinės iniciatyvos, įskaitant veikiančias per skaitmenines sąsajas, tebėra aktyvios, prisitaikiusios prie dabartinės situacijos, t. y., Rusijos karinės invazijos į Ukrainą, vykdomos naudojantis Baltarusijos teritorijomis ir infrastruktūra.

Skyriuje nagrinėjamos įvairios konceptualios ir spekuliatyvios topografijos, kuriose pasireiškia algoritminių skaičiavimų nulemtas smurtas ir emancipacija. Meno kūriniuose užsimenama apie įsivaizduojamas ir realiai egzistuojančias erdves, kuriose skleidžiasi prieštaravimai tarp politinės valios ir kontrolės. XYANA mini Aukštųjų technologijų parką – svarbią Baltarusijos protestų žemėlapio vietą, tiesiogiai susijusią su darbu IT srityje ir skaitmeninėmis pasipriešinimo formomis. Anoniminis kultūros darbuotojų redakcinis kolektyvas „Museum of Stones“ išleido „Telegram“ pokalbių roboto platinamą laikraštį. Parodoje pristatomas naujas numeris apie pacifistinį pasipriešinimą Baltarusijoje ir už jos ribų. Mariyam Medet apverčia aukštyn kojomis 1980 m. Johno Searle’o vykdytą algoritminį eksperimentą, vadinamą „kinų kambariu“. Ji kvestionuoja eksperimento rasistines implikacijas, aptardama veido atpažinimo sistemas ir uigūrų perauklėjimo stovyklas Kinijoje. Apskritai šiame skyriuje nagrinėjama, kaip naudojant šiuolaikines technologijas galima sudaryti palankesnes sąlygas naujiems aljansams ir politiniams susitelkimams bei tai kontroliuoti.