Kuratorių žodis:

Aleksei Borisionok & Antonina Stebur

Sutrikus tai tampa apčiuopiama

Infrastruktūros ir solidarumai už posovietinės būklės

Parodoje tyrinėjamas karų ir politinių sukilimų paveiktų gavybos bei logistikos infrastruktūrų ir skaitmeninių bei informacinių technologijų (toliau – IT) politinis kontekstas posovietinę būklę peržengiančiuose geografijoje ir laike.

IT plėtra, paremta nebereguliuojamų ir, iš esmės, privatizuotų sovietinių techninio švietimo, mokslinių tyrimų ir gamybos sistemų griuvėsiais, leido buvusioms sovietinėms šalims įsilieti į pasaulines ekonomikos ir darbo rinkas. Šį procesą galima apibūdinti kaip specifinę IT kolonializmo formą, kai išnaudojama nebrangi aukštos kvalifikacijos darbo jėga. Vis dėlto, jo materialusis pagrindas, kartais vadinamas kibernetikos griuvėsiais, nebuvo neutralus: istoriniu požiūriu mokslinė žinija ir IT buvo formuojamos kaip pramoninio-karinio komplekso, ekstrakcionistinės logistikos ir transporto srities dalis, susijusi ir su iškastinio kuro vartojimu paremto posovietinio kapitalizmo bei atitinkamų neoimperialistinių infrastruktūrų plėtra.

Paroda remiasi infrastruktūros sąvoka, suprantama kaip galios santykių paskirstymo ir organizavimo būdas. Infrastruktūros tinklai – geležinkeliai, dujotiekiai, interneto šviesolaidžiai, „Telegram“ kanalai, vaizdo stebėjimo sistemos ir t. t. – kasdienybėje yra neapčiuopiami. Tuo tarpu gedimai, išjungimai, pertrūkiai išduoda visos infrastruktūros darbą ir infrastruktūrų tarpusavio ryšius – galia ir jos materialumas įvykus gedimui ar pertrūkiui tiesiogine prasme tampa matoma, buitiška, įkūnyta.

Parodoje pristatomų meninių praktikų geografija ir laikas driekiasi gerokai už posovietinės būklės. Plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą ir pastarojo meto politiniai protestai įvairiose buvusiose sovietinėse šalyse – Baltarusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Kirgizijoje, Sakartvele, Armėnijoje ir kt. – rodo pačių technologijų potencialą sudaryti sąlygas aktyvizmui bei savanoriavimui. Skaitmeninis aktyvizmas ir kova, įskaitant įsilaužimus, automatinių kibernetinių sistemų trikdymą, duomenų bazių nutekinimą ir kt., protestų metu tapo svarbia socialinių judėjimų veiklos dalimi ir kertiniu karo veiksmų Ukrainoje bruožu.

Plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą galima vertinti per kibernetinio karo prizmę. Ukrainiečių mokslininkė Svitlana Matvijenko teigia: „Karo įtampa svyruoja tarp dviejų polių […] – dirbtinio intelekto ir branduolinio.“ Dėl neatsiejamai kartu naudojamų skaitmeninių technologijų ir kinetinių ginklų kibernetinis karas tampa viena svarbiausių sąvokų, aprėpiančių šiuolaikinio imperializmo ir karybos infrastruktūras bei jų kompleksiškumą. Parodoje į imperialistinį karą su jam būdinga sudėtinga logistika, atominių elektrinių užgrobimais, kibernetine karyba ir dirbtinio intelekto (DI) technologijų pasitelkimu siūloma pažvelgti iš dekolonijinio taško. Būtent šios perspektyvos vystymas, kaip siūlo Olexii’us Kuchanskyi’is, žymėtų „išėjimą“ iš posovietinės būklės bei siūlytų naujų veikimo būdų bei infrastruktūrų vizijas. Parodoje pristatomos praktikos ne tik reprezentuoja pastarojo meto technologinės karybos raidą, bet ir gali tapti pasipriešinimo įgyvendinimo bei įkūnijimo priemonėmis. Parodą sudaro keturi skyriai:

Skyriuje „Infrastruktūrų griuvėsiai“ atskleidžiamos už infrastruktūrų slypinčios idėjos apie galios santykius, ant sovietinių karinių institucijų griuvėsių pastatytos buvusių sovietinių šalių IT pramonės ypatumai, taip pat skaitmeninės ir pramoninės gamybos sąsajos. Pastarosios aiškinamos pasitelkiant suišteklinimo (resourceification), kolonializmo, paslaugų perkėlimo (outsourcing) ir išorinių poveikių (externalities) idėjas.

Skyriuje „Kibernetinis karas ir imperinės vaizduotės“ pristatoma skaitmeninė vykstančio karo „fronto linija“ ir kinetinių bei kibernetinių ginklų tarpusavio sąsajos. Čia gilinamasi į sovietinės kibernetikos ir kibernetinių ginklų istoriją, žaidimų kūrimo industrijos vystymąsi ir jos ryšį su imperine bei pokolonijine vaizduote.

„Triktis kaip metodas“ skyriuje analizuojama, kaip pasireiškia galios veikimą išduodantys infrastruktūros pertrūkiai, taip pat atkreipiamas dėmesys į neišvengiamą galios trapumą, pažeidžiamumą. Aptariami ir įvairūs trikdomieji veiksmai – įsilaužimai, interneto atjungimas, kibernetinės atakos, – pasitelkiami kaip pasipriešinimo metodai. Skyriuje „Algoritminės kontrolės ir pasipriešinimo erdvės“ nagrinėjamas „suduomeninto subjekto“ kūrimas, didėjanti algoritmizacija ir šių reiškinių politinės pasekmės. Skyriuje taip pat tiriama, kaip naudojant šiuolaikines technologijas gali būti sudaromos palankesnės sąlygos tiek naujų aljansų atsiradimui ir politiniam susitelkimui, tiek jų kontrolei.

Infrastruktūros trikdymą kaip subversyvų pasipriešinimo ir solidarumo mechanizmą įkūnija ir parodos architektūra – per visą erdvę nusidriekusios sutraukytos metalinės konstrukcijos tarsi atveria infrastruktūros spragas, bet taip pat ir susieja kūrinius bei kontekstus. Parodą papildo kuratorių ir menininkų sukurtas žodynėlis, padedantis susiorientuoti sudėtingoje parodos erdvėje, kurioje persikloja technologijos, infrastruktūros ir kibernetiniai karai.

Infrastruktūrų griuvėsiai

Skyriuje „Infrastruktūrų griuvėsiai“ aptariama, kaip įvairios infrastruktūros rūšys – transporto, logistikos, informacijos, karo, interneto ir kt. – kuria tam tikras galios konfigūracijas, ekonominio išnaudojimo formas ir socialinę atskirtį.

Šis skyrius pagrįstas pastebėjimu, kad modernizacijos infrastruktūros, pirmiausia susijusios su aukštosiomis technologijomis, yra paremtos išlikusiu ar sugriautu sovietiniu pramoniniu ir postindustriniu paveldu, to meto moksliniais tyrimais ir švietimu, gamyba ir karo pramone – jos įkūnija tam tikras sovietinių laikų logikas (Nomeda ir Gediminas Urbonai ; Oleksiy Radynski ). Buvusiose sovietinėse šalyse kapitalistinis naujų institucijų organizavimas apleistuose ar sugriuvusiuose objektuose paskatino nelygiaverčių santykių ir procesų, susijusių su IT kolonializmu bei suišteklinimu, formavimąsi (Tekla Aslanishvili ir Giorgi Gago Gagoshidze ).

Šiame skyriuje taip pat atspindimas ryšys tarp šiuolaikinių aukštųjų technologijų ir mineralų bei metalų gavybos regione (Sabīne Šnē ). Tradiciškai industrinė ir postindustrinė sferos vaizduojamos kaip iš esmės skirtingi ekonomikos ir darbo organizavimo modeliai. Vis dėlto, informacinės technologijos materialiame pasaulyje yra įsišaknijusios taip pat tvirtai kaip ir sunkioji pramonė, o paslaugų ranga yra viena iš išteklių – materialių ar intelektualių – pasisavinimo iš tam tikros teritorijos formų.

Kibernetinis karas ir imperinės vaizduotės

Anot mokslininkų Nicko Dyerio-Whithfordo ir Svitlanos Matviyenko, kurių tekstai pateikiami knygoje Cyberwar and Revolution: Digital Subterfuge in Global Capitalism (Kibernetinis karas ir revoliucija: skaitmeninė apgaulė pasaulinio kapitalizmo kontekste), kibernetinio karo sąvoka „[…] iškelia naują skaitmeninių technologijų svarbą karui, tad istoriškai siejasi su Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo laikų kibernetikos ištakomis bei ateityje numatomais naujais tinklų kūrimo ir automatizacijos lygmenimis, kurie XXI a. greičiausiai taps būdingi visiems socialiniams santykiams, įskaitant ir karą“. Dar vienu kertiniu komentaru apie kibernetinio karo pobūdį tampa šių mokslininkų atsisakymas priešpriešinti „kibernetinę“ ir „kinetinę“ ginkluotę sudėtingos asimetrinės karybos laikais. Vietoje to, jie pabrėžia „[…] būdus, kuriais [kibernetiniai ir kinetiniai ginklai] tiek persipina ir vienas kitą papildo, kad tampa sudėtinga, jei apskritai įmanoma, juos atskirti“.

Skyriuje „Kibernetinis karas ir imperinės vaizduotės“ narpliojama sovietinės kibernetikos ir kibernetinių ginklų istorija (Anna Engelhardt) bei sąsajos su mašininės regos ir duomenų apdorojimo automatizacijos plėtra bei naudojimu Rusijos ir Sovietų Sąjungos kolonijiniuose karuose. Šiame skyriuje remiantis žaidimų kūrimo industrijos, akademinio piešimo ir GPS sistemų pavyzdžiais (Uladzimir Hramovich ) atsekama, kaip imperializmas konstruoja ir reprezentuoja istorinę bei skaitmeninę erdvę ir kraštovaizdį. Galiausiai gilinamasi į vieną iš kibernetinio karo pusių – informacinį karą kaip žiniasklaidos aparato dalį: melagienas, įvairius sąmokslo diskursus, propagandą ir kontrpropagandą, atsiradusią po 2014 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir Donecko bei Luhansko okupacijos (Yevgenia Belorusets ).

Triktis kaip metodas

Etimologiniu požiūriu terminas „infrastruktūra“ turi priešdėlį „infra-“, reiškiantį „iki“ arba „po“ ir nurodantį nematomumą, slaptumą. Šis nematomumas ir net dematerializacijos pojūtis ypač svarbus IT infrastruktūrai. Gedimai, išjungimai, pertrūkiai atskleidžia infrastruktūros darbą. Galia ir jos materialumas tiesiogine prasme pasirodo matomi, žemiški, įkūnyti tik sunaikinus ar pertraukus (eeefff).

Skyriuje „Triktis kaip metodas“ iškeliamos įvairios taktikos, kurias taikant galima priešintis infrastruktūros visumai ir nematomai galiai. Jos sutrikdymas gali pasireikšti atsitiktiniais gedimais (Alicja Rogalska) arba kaip seka suplanuotų sabotažo veiksmų, įsilaužimų, pertraukimų, sustabdymų ir pan. (fantastic little splash). Pavyzdžiui, per plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą baltarusių geležinkelio partizanų sugadinti bėgiai ir ukrainiečių išardytos navigacinės sistemos apsunkino arba iš dalies sulaikė Rusijos kariuomenės judėjimą. Skaitmeniniai įsilaužimai ir fiziniai išpuoliai prieš kibernetinės sistemos elementus trina ribas tarp kibernetinio ir kinetinio, skaitmeninio ir materialaus, matomo ir paslėpto.

Algoritminės kontrolės ir pasipriešinimo erdvės

Pirminę parodos koncepciją įkvėpė savitas Baltarusijos kontekstas – šalyje per 2020 m. visuotinį sukilimą imtas sparčiai kurti platus solidarumo ir pasipriešinimo tinklas. Nors valstybė ir policija socialinius neramumus palaipsniui slopina naudodama smurtą, įvairios socialinės ir politinės iniciatyvos, įskaitant veikiančias per skaitmenines sąsajas, tebėra aktyvios, prisitaikiusios prie dabartinės situacijos, t. y., Rusijos karinės invazijos į Ukrainą, vykdomos naudojantis Baltarusijos teritorijomis ir infrastruktūra.

Skyriuje nagrinėjamos įvairios konceptualios ir spekuliatyvios topografijos, kuriose pasireiškia algoritminių skaičiavimų nulemtas smurtas ir emancipacija. Meno kūriniuose užsimenama apie įsivaizduojamas ir realiai egzistuojančias erdves, kuriose skleidžiasi prieštaravimai tarp politinės valios ir kontrolės. XYANA mini Aukštųjų technologijų parką – svarbią Baltarusijos protestų žemėlapio vietą, tiesiogiai susijusią su darbu IT srityje ir skaitmeninėmis pasipriešinimo formomis. Anoniminis kultūros darbuotojų redakcinis kolektyvas „Museum of Stones“ išleido „Telegram“ pokalbių roboto platinamą laikraštį. Parodoje pristatomas naujas numeris apie pacifistinį pasipriešinimą Baltarusijoje ir už jos ribų. Mariyam Medet apverčia aukštyn kojomis 1980 m. Johno Searle’o vykdytą algoritminį eksperimentą, vadinamą „kinų kambariu“. Ji kvestionuoja eksperimento rasistines implikacijas, aptardama veido atpažinimo sistemas ir uigūrų perauklėjimo stovyklas Kinijoje. Apskritai šiame skyriuje nagrinėjama, kaip naudojant šiuolaikines technologijas galima sudaryti palankesnes sąlygas naujiems aljansams ir politiniams susitelkimams bei tai kontroliuoti.

Apie parodą

Šis tinklapis yra Nacionalinės dailės galerijos ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus organizuojamos parodos „Sutrikus tai tampa apčiuopiama Infrastruktūros ir solidarumai už posovietinės būklės“ dalis.

Paroda veikia: 2023 03 31 - 06 18

Žodyno terminų autoriai: Antonina Stebur, Aleksei Borisionok, Alicja Rogalska, Anna Engelhardt, XYANA, The Museum of Stones Editorial Collective, fantastic little splash, Uladzimir Hramovich, eeefff group, Sabīne Šnē

Parodos kuratoriai: Aleksei Borisionok, Antonina Stebur

Menininkai: Tekla Aslanishvili ir Giorgi Gago Gagoshidze, Mariyam Medet*, Yevgenia Belorusets, eeefff, Anna Engelhardt, fantastic little splash, Uladzimir Hramovich*, The Museum of Stones redakcinis kolektyvas*, Oleksiy Radynski*, Alicja Rogalska, Sabīne Šnē*, Nomeda ir Gediminas Urbonai, XYANA*
* Kūriniai sukurti specialiai šiai parodai NDG užsakymu.

Parodos architektė Gabrielė Černiavskaja

Grafinis dizaineris Valentin Duduk

Parodos koordinatorės: Kotryna Markevičiūtė, Austėja Tavoraitė

Tinklapio programuotojas Nicolay Spesivtsev

Vertėjai: Paulius Balčytis, Aušra Karsokienė

Redaktoriai: Laura Patiomkinaitė-Čeikė, Dovydas Laurinaitis

Dėkojame: Lolita Jablonskienė, Eglė Juocevičiūtė, Vytautas Narbutas, Mindaugas Reklaitis, Marijus Okockis, Laura Grigaliūnaitė, Asia Bazdyreva, Noah Brehmer, Valentinas Klimašauskas, Olexii Kuchanskyi, Svitlana Matviyenko & Nick Dyer-Witheford, Almira Ousmanova, Eglė Rindzevičiūtė, Natalia Sielewicz, Olia Sosnovskaya, Masha Svyatogor, Darya Tsymbalyuk, RUPERT, SODAS 2123

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Partneris Europos humanitarinis universitetas (EHU)

Rėmėjai:
Goethe’s institutas*,
Exterus,
Fundermax,
Hostinger,
Funky Beans

Informacinis rėmėjas Artnews.lt

* Projektas yra dalis plataus priemonių paketo, kuriam finansavimą skiria Vokietijos užsienio reikalų ministerija iš papildomų 2022 m. biudžeto lėšų Rusijos karo prieš Ukrainą padariniams sušvelninti.

Programa:

Simpoziumas

Infrastruktūros ir solidarumai už posovietinės būklės

NDG Auditorija / 2023 04 01 / 11:00 - 16:00

Renginyje skaitomose paskaitose ir diskusijose bus aptariamos naujojoje NDG parodoje “Sutrikus tai tampa apčiuopiama. Infrastruktūros ir solidarumai už posovietinės būklės” apmąstomos temos - logistikos, informacinių technologijų (IT) posovietinės infrastruktūros, politinis jų kontekstas ir ateities perspektyvos, plytinčios už posovietinės būklės.

Renginys nemokamas, jis vyks anglų kalba.

P R O G R A M A Balandžio 1 d., šeštadienis

11.00-11.15 val. parodos kuratorių Aleksei Borisionoko ir Antoninos Stebur įžanginis žodis

11.15-12.15 val. Olexii Kuchanskyi paskaita “Apleistos vaizduotės: požiūris į mokslinį kiną už posovietinės būklės”

Ar apleista ateitis gali daryti įtaką dabarties pokyčiams? Paskaitoje Kuchanskyi atsispiria nuo kelių neįgyvendintų Kyjivo mokslinio kino studijos (Kyivnaukfilm) filmų ir aptaria šiuose apleistuose ir primirštuose kūrybiniuose projektuose plytinčius žinių ir estetikos, žvilgsnio ir visuomeniškumo, judančio vaizdo ir jo aplinkos ryšius. Rusijos imperialistinio karo metu vykdomas kultūros archyvų naikinimas skatina ne tik atkreipti dėmesį į tai, kas primiršta, bet ir atnaujinti archyvų reikšmę traumos ir spekuliatyvios istoriografijos temų kontekste. Galbūt apleistos vaizduotės šiandien gali pasirodyti stebėtinai savalaikės ir pasiūlyti naujų perspektyvų karo paveiktos posovietinės būklės laikinumo apmąstymams.

12.15-12.45 val. kavos pertrauka

12.45-14.45 val. diskusija “Kodėl danguje matote tiek daug žvaigždžių?” Dalyvauja: Tekla Aslanishvili, Medina Bazarğali, Anna Engelhardt, “fantastic little splash”. Moderuoja: Aleksei Borisionok ir Antonina Stebur

Šios diskusijos pavadinimas - eilutė iš Federicoʼo Garcíaʼos Lorcaʼos eilėraščio, kurį savo kūrinyje pasitelkia parodoje dalyvaujantis ukrainiečių meno kolektyvas fantastic little splash. Kūryboje kolektyvas apmąsto medijų įtaką karui, kinetinių ir kibernetinių ginklų ryšius ir infrastruktūros sutrikdymą kaip pasipriešinimo karui taktiką. Diskusijos dalyviai, atsispirdami nuo parodoje pristatomų kūrinių, diskutuos apie būseną už posovietinės būklės ir ją veikiančią kolonijinę priklausomybę. Pokalbyje dėmesys kreipiamas į įvairias pasipriešinimo invazinėms karinėms infrastruktūroms formas ir naujų solidarumo erdvių bei laiko patirčių kūrimą.

15.00-16.00 val. Almiros Ousmanovos paskaita “Skaitmeninė dauguma prieš analoginę diktatūrą”

2020 m. Baltarusijoje kilusi politinė krizė atskleidė stiprų Baltarusijos visuomenės susiskaldymą. Po dvejų metų archajinio režimo ir politinių permainų siekiančios didžiosios visuomenės dalies atskirtis tapo dar aštresnė. Paskaitoje Ousmanova per “analoginės diktatūros” ir “skaitmeninės daugumos” idėjas aptars ideologinį ir informacinį atotrūkį, atsivėrusį tarp autoritarinio režimo ir pokyčių Baltarusijoje šalininkų. Analoginė diktatūra pasitelkia pasenusias valstybės valdymo technologijas ir ideologinės indoktrinacijos metodus, o jos pagrindine medija lieka “senoji žiniasklaida”. Skaitmeninių technologijų ir naujųjų komunikacijos priemonių formuojamai “daugumai” yra būdingi nehierarchiniai bendravimo būdai ir solidarumo infrastruktūrų kūrimas. Kaip tik ši skaitmeninė “dauguma” suvaidino lemiamą vaidmenį Baltarusijos revoliucijos kontekste. Baltarusijos autoritarinio režimo taikoma taktika siekiant išlaikyti savo valdžią yra akivaizdus pavyzdys, kaip “analoginė diktatūra” tampa skaitmeninės demokratijos atsiradimo kliūtimi.

Olexii Kuchanskyi yra nepriklausomas kino programų sudarytojas ir rašytojas, daugiausia besidomintis eksperimentinėmis judančių vaizdų praktikomis, sovietiniu paraavangardiniu kinu, įvietintąja geografija ir kritine teorija, apmąstančia gamtos ir kultūros santykius. Jo darbai publikuoti žurnaluose “Prostory”, “Your Art”, “TransitoryWhite”, “Political Critique”, “East-European Film Bulletin”, “Moscow Art Magazine”, “Theory on Demand”, “Soniakh Digest” ir kt. Kuchanskyi kuravo filmų programas ir parodas Kyjivo bienalėje, “Perverting The Power Vertical” (PPV) Londone, solidariosios bendruomenės centre “Saulėgrąža” Varšuvoje, “Coalmine - Raum Für Fotografie” Vintertūre, Šveicarijoje, ir kt.

Almira Ousmanova - filosofė, kultūros teoretikė ir lyčių lygybės tyrėja. Ji yra Europos humanitarinio universiteto (Vilnius, Lietuva) Socialinių mokslų katedros profesorė ir Vizualinės kultūros ir šiuolaikinio meno tyrimų laboratorijos vadovė. Mokslinių interesų sritys: vizualiųjų studijų genealogija ir metodologija, semiotika, lyčių reprezentacijos kine ir vaizduojamajame mene, menas ir politika. Knygos “Umberto Eco: paradoxes of interpretation” (2000) autorė ir kolektyvinių leidinių, tokių kaip “Gender and Transgression in Visual Arts” (2007), “Visual (as) Violence” (2008), “Belarusian Format: Invisible Reality” (2008), “Après Simone de Beauvoir: Feminism and Philosophy” (specialus žurnalo Topos numeris, 2010), “TechnoLogos: the social effects of bio- and information technologies” (su Tatyana Shchyttsova, “Topos”, 2014), “E-Effect: Digital Turn in Social Sciences and Humanities” (su Galina Orlova, “Topos”, 2017), “Roland Barthes’s Time” (su Veronika Furs, “Topos”, 2019) ir kt., redaktorė.

Tekla Aslanishvili - menininkė, režisierė ir eseistė, gyvenanti Berlyne ir Tbilisyje. Jos kūriniai atsiduria infrastruktūros projektavimo, istorijos ir geopolitikos sankirtoje. Teklos filmai rodyti ir eksponuoti Tbilisio tarptautiniame kino festivalyje, videomeno festivalyje “Loop” Barselonoje, Singapūro NTU Šiuolaikinio meno centre, Tbilisio architektūros bienalėje, “Neue Berlin Kunstverein” Berlyne, 14-oje Baltijos trienalėje Vilniuje, Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje, Miunsterio kunsthalėje, “Videonale 18” Bonoje. Menininkė yra 2021 m. “Ars-Viva Art Prize” nominantė ir 2020 m. Hano Nefkenso fondo “Fundació Antoni Tàpies” videomeno produkcijos apdovanojimo laureatė.

Medina Bazarğali yra kazachų kilmės, gimusi nepriklausomame Kazachstane, šiuolaikinio tarpdisciplininio meno kūrėja, feministinės ir queer politikos aktyvistė, stepių kibernetinė karė, programuotoja, tyrėja. Jos darbai apima dekolonizacijos, feminizmo ir politinio aktyvizmo sritis, ji eksperimentuoja su papildytąja realybe, videomenu, 3D grafika, instaliacijomis, interneto svetainių kūrimu, kompiuterine rega ir neuroniniais tinklais. Kurdama menininkė įsitraukia į ironiškų ir hiperbolizuotų politinių realybių paieškos procesą, kur internetas, naujos algoritminės superstruktūros ir (po)totalitariniai režimai kartu sukasi globalizacijos verpete, kur sovietinis sąstingis, skaitmeninė revoliucija ir nacionalinės tapatybės atgimimas atsiduria šalia vienas kito, kaip prekybos centre “trys už vieno kainą” parduodami produktai. Savo darbais ir tyrimais Medina tikisi rasti tvarų svyravimo tarp šių polių dažnį.

Anna Engelhardt - tyrimais pagrįsto medijų meno kūrėjos ir rašytojos slapyvardis. Per dekolonijinę prizmę ji nagrinėja posovietinę kibernetinę erdvę, o svarbiausias jos tikslas - suardyti Rusijos imperializmą. Tyrimus menininkė atlieka naudodama įvairias medijas, įskaitant vaizdo įrašus, programinę įrangą ir techninės įrangos sąsajas. Taip pat skaito paskaitas ir publikuoja tekstus, siekdama skaitmeninius konfliktus įtraukti į platesnį kolonijinį kontekstą. Jos darbai ir veikla pristatyti “transmediale” festivalyje, Venecijos architektūros bienalėje, “Ars Electronica”, žurnaluose “Digital War” ir “Funambulist” bei Kyjivo bienalėje.

Kolektyvą fantastic little splash sudaro žurnalistė, menininkė Lera Malchenko ir menininkas, režisierius Oleksandras Hantsas. Kolektyvas derina meno praktiką su medijų studijomis, domisi utopijomis ir distopijomis, kolektyvine vaizduote ir jos įkūnijimais, projekcijomis, iliuzijomis ir neužtikrintumu. 2016 m. susibūrusios grupės projektai eksponuoti “transmediale”, “post.MoMA”, “Plokta TV”, “Ars Electronica”, Bazelio meno mugėje “Liste”, “Construction festival VI x CYNETART”, KISFF, MUHI, “Docudays” ir kt. 2022 m. dalyvavo “transmediale x Pro Helvetia” rezidencijoje. Menininkai gyvena ir dirba Ukrainoje.

Renginyje bus filmuojama ir fotografuojama.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Partneris Europos humanitarinis universitetas (EHU)

Rėmėjai: Goethe’s institutas*, Europos sąjungos programa “Kūrybiška Europa”, Exterus, Fundermax, Hostinger,

Projektas yra dalis plataus priemonių paketo, kuriam finansavimą skiria Vokietijos užsienio reikalų ministerija iš papildomų 2022 m. biudžeto lėšų Rusijos karo prieš Ukrainą padariniams sušvelninti.

Iliustracija: fantastic little splash kūrinio “taip pat žiūrėkite: suglaudintų vaizdų ir jausmų rinkinys” (2023) vaizdas

Artwork:

Nomeda ir Gediminas Urbonai

Družba

2003–dabar, instaliacija, aukštos kokybės plastikas, UV spauda, archyvinė medžiaga

Projektas „Družba“ – tai instaliacija, tyrinėjanti kultūrines, politines ir geografines teritorijas, atsiveriančias leidžiantis į fantastinę kelionę palei ilgiausią pasaulyje naftos žaliavų vamzdyną, 4 000 kilometrų besidriekiantį nuo Sibiro, per Baltijos šalis, iki pat Rytų ir Vidurio Europos. „Družba“ (rus. – draugystė) yra pagrindinis signifikantas, grandiozinis naratyvas, imperinė struktūra, kuri nuo pat sukūrimo 1960 m. turėjo „vesti pasaulį į naująją aušrą“. Projekto psichogeografiniai skaitymai atskleidžia galios ir pavaldumo mechanizmus, kurie pelnytai priklauso praeičiai, tačiau tebegyvuoja ir šiandien.

Sovietmečiu „Družba“ buvo didžiulis infrastruktūros ir kapitalo, ideologijos ir jausmų, darbo ir laisvalaikio mechanizmas, turėjęs draugiškai suartinti regionus, patiriančius didelį politinį spaudimą ir abipusį įtarumą.

Žlugus Sovietų Sąjungai, naujai įkurtos buvusio Rytų bloko bendrovės ėmė naudotis senaisiais įtakos tinklais ir savintis daug naftos turinčius Sibiro ir Uralo telkinius. Naftotiekių ir infrastruktūros privatizavimas laikytas naujos liberalios demokratinės politinės krypties simboliu. Galia ir kolonizavimas persikėlė iš vieno kompaso taško į kitą.

Projektas „Družba“ yra naftotiekio „Družba“ apykaitos archyvas. Apie naftotiekį žinome iš žemėlapių vaizdų, kuriose pažymėtos jo atšakos, iš žiniasklaidos pranešimų, kuriuose džiaugiamasi naujomis jo atkarpomis, siūloma tolesne plėtra, naftos perdirbimo gamyklų atidarymais ir uždarymais, siurblinėmis, naftos pramonės miesteliais. Šie įrodymai supina pasakojimo apie naftotiekį „Družba“ gijas ir dviprasmiškus ekonomikos bei kultūros sąveikos taškus. Instaliacijoje išryškėja griūvančios galios infrastruktūros produkuojami srautai ir energijos, o iškreipta ir įtampos kupina naftotiekio „Družba“ istorija susiejama su asmeniniu nerimu bei draugystės idėja.

Grafinis dizainas sukurtas bendradarbiaujant su Gaile Pranckūnaite ir Mareku Voida (2018 m.).

Architektūra sukurta bendradarbiaujant su Jurga Daubaraite ir Jonu Žukausku.

Nomeda ir Gediminas Urbonai yra menininkai, pedagogai, įkūrę „Urbonas Studio“ – tarpdisciplininę tyrimų praktiką, sudarančią sąlygas mainams tarp įvairių žinių kūrimo ir meninės praktikos centrų, orientuotą į pilietinių erdvių ir kolektyvinės vaizduotės transformacijas. Urbonai yra surengę tarptautinių parodų San Paulo, Berlyno, Maskvos, Liono, Gvangdžu, Busano, Taipėjaus bienalėse, Folkenstono trienalėje, parodose „Manifesta“ ir „Documenta“, taip pat personalines parodas Venecijos bienalėje ir MACBA Barselonoje. Jų tekstai apie meninius tyrimus kaip intervencijos formą paskelbti knygose „Devices for Action“ (2008 m.), „Villa Lituania“ (2008 m.) ir „Public Space? Lost and Found“ (2017 m.). 16-oje Venecijos architektūros bienalėje (2018 m.) Urbonai kuravo „Pelkių mokyklą“. Knygą „Swamps and the New Imagination: On the Future of Cohabitation in Art, Architecture and Philosophy“ planuojama išleisti 2023 m. (Sternberg Press, MIT Press). Gediminas yra MIT Meno, kultūros ir technologijų programos docentas, o Nomeda – MIT mokslinė bendradarbė.

Artwork:

XYANA

Ekskursija po Aukštųjų technologijų parką

2020–dabar, medijų instaliacija

Medijų instaliacija XYANA apibendrina paties(-ios) vykdytus tam tikrų Minsko topografijų, kurių dauguma dabar priklauso Aukštųjų technologijų parkui (ATP), tyrimus. Kartu su įvairiomis IT bendrovėmis ir startuoliais šioje vietoje yra įsikūręs ir Akmenų muziejus – geologijos muziejus po atviru dangumi bei rekreacinė zona, taip pat Mokslų akademijos pastatai, kurių dalis tapo apleista, o nuo XXI a. 1-ojo deš. pr. ten vyko reivo vakarėliai ir pankroko koncertai. Po 2005 m. dalis šių patalpų pertvarkyta į ATP. Tai buvo valstybinis projektas, atnešęs mokestinių pajamų ir suteikęs teisinę struktūrą IT vystymui Baltarusijoje. Iš pradžių projektas buvo grindžiamas idėja, jog iš Baltarusijos bus perkama gerokai pigesnė aukštos kvalifikacijos IT darbo jėga, o ilgainiui tapo kelių šimtų iš užsienio valdomų kompanijų klasteriu, vykdančiu dirbtinio intelekto, programinės įrangos, žaidimų, sveikatos ir finansų sektoriams skirtų programėlių tyrimus, įskaitant kriptovaliutų ir blokų grandinių sritis. Tuo pat metu šis projektas yra griežtai ideologiškai kontroliuojamas, o jo administracija pavaldi valstybei. 2020 m. šis parkas tapo reikšminga protestų topografijos erdve. Daugelis IT darbuotojų dalyvavo protestuose ir kūrė įvairius alternatyvių balsavimo sistemų, politinės mobilizacijos ir solidarumo įgalinimo technologinius sprendinius. Susiedami įvairius vizualinius artefaktus, 3D vizualizacijas su pankų ir reivo subkultūrose dalyvavusių veikėjų istorijomis, XYANA ekskursijos metu pristato vietos istoriją, iki šiol kupiną emancipacijos ir kontrolės priešpriešų.

XYANA yra medijų meno kūrėjas(-a) ir tyrėjas(-a), įsikūręs(-usi) tarp Minsko ir Londono. XYANA darbai – tai asmeninių pasakojimų ir istorijų, vaizdo įrašų, fizinių prietaisų ir biomasės koliažas. Dažniausiai visa tai jungiama į instaliacijas naudojant įvairią programinę ir techninę įrangą. Šiuo metu XYANA domina branduolinės technologijos, cheminė tarša ir radioaktyvumo poveikis gyvoms sistemoms. Menininką(-ę) žavi uždarosios zonos, grybai, technologinės infrastruktūros ir sąsajos.

Artwork:

Anna Engelhardt

Kompiuteriu apskaičiuota mirtis

2022, tekstilinė diagrama, 110×450 cm, hologramos, interneto svetainė, tekstas

Anna Engelhardt savo tyrimais paremtoje praktikoje, į kurią įtraukia tekstus, vaizdo įrašus, interneto svetaines ir kitas medijas, nagrinėja karą kaip technologiją. Analizuodama Rusijos invazijų metu naudotą techninę ir programinę įrangą, savo kūrinyje „Kompiuteriu apskaičiuota mirtis“ ji įsivaizduoja, kaip dekolonizaciniai judėjimai galėtų pasipriešinti algoritminės kontrolės amžiuje sukurtiems mirtiniems ginklams.

Instaliacijoje naudojami archyviniai vaizdai ir šiuolaikinės mūšio lauko vizualizacijos, pradedant sovietmečiu, 6-ajame dešimtmetyje, vykdytais bepiločių skraidyklių tyrimais. Menininkė seka jų plėtojimą kaip ankstyvą siekį automatizuoti karo vadybą, atskleisdama šiame sudėtingame mechanizme užkoduotą logiką. Esminį sovietų kariuomenės polinkį į kolonializmą ir išankstinius nusistatymus ji pateikia kaip algoritmą, įdiegtą į sovietinės karo mašinos juslinį aparatą.

Tekstilinėje diagramoje tyrinėjami galios ir vizijos, neskaidrumo ir matomumo santykiai, primenantys „tuščiavidurės erdvės“ sąvoką – netobulą kraštovaizdžio atvaizdavimą prasmę ignoruojančia mašinine rega. A. Engelhardt kviečia lankytojus pasinerti į „tuščiavidurę erdvę“ virš tekstilės sklandančiose hologramose ir apmąstyti Rusijos kolonijinio smurto atsikartojimą veržiantis į Čečėniją, Sakartvelą, Ukrainą ir kitas suverenias šalis.

Projektas tuo pat metu egzistuoja ir kaip instaliacija, ir kaip interneto svetainė, kurią galima aplankyti adresu.

Anna Engelhardt – tai tyrimais pagrįsto medijų meno kūrėjos ir rašytojos slapyvardis. Savo praktikoje ji per dekolonijinę prizmę nagrinėja posovietinę kibernetinę erdvę, o jos svarbiausias tikslas – suardyti Rusijos imperializmą. Tyrimus menininkė atlieka naudodama įvairias medijas, įskaitant vaizdo įrašus, programinę įrangą ir techninės įrangos sąsajas. Tuo pat metu ji skaito paskaitas ir publikuoja tekstus, siekdama skaitmeninius konfliktus įtraukti į platesnį kolonijinį kontekstą. Jos darbai ir veikla pristatyti „transmediale“ festivalyje, Venecijos architektūros bienalėje, „Ars Electronica“, žurnaluose „Digital War“ ir „Funambulist“ bei Kyjivo bienalėje.

Artwork:

Sabīne Šnē

Pilkas auksas, juodi ežerai, baltas lateksas

2022, 3 atspaudai (skaitmeninis piešinys, popierius)

Parodoje „Pilkas auksas, juodi ežerai, baltas lateksas“ menininkė Sabīne Šnē atskleidžia, kad iš pirmo žvilgsnio neapčiuopiamos IT technologijos yra giliai įsišaknijusios gavybos ekonomikoje ir susijusios su požiūriu į žemę kaip į išteklių. Kaip pastebi pati menininkė, „kiekvienas turėtų žinoti, kad naudodamasis telefonu rankoje laiko gabalėlį žemės“. Pagrindinis technologinei plėtrai reikalingas išteklius yra vadinamieji retieji žemės elementai. Periodinėje elementų lentelėje jų tėra 17. Tai žemės plutoje randami metaliniai mineralai, plačiai naudojami gaminant įvairias technologijas, pavyzdžiui, kompiuterius, telefonus, hibridinius automobilius, interneto kabelius ir kt. Visi, kurie naudojasi technologijomis, taip pat naudojasi ir naudingosiomis iškasenomis – jos užtikrina ryšį, debesijos paskyrų veikimą, judėjimą ir pažangą gamtą tausojančios pramonės link (dėl jos ir egzistuoja šis meno kūrinys). Retųjų žemės elementų, naudojamų technologijų gamybai, gavybos infrastruktūra transformuoja Žemės planetą, veikia ekonomiką, keičia mūsų gyvenimo būdą ir naudoja išteklius.

Savo kūriniais menininkė atskleidžia glaudų ryšį tarp pramoninės ir popramoninės gamybos, taip pat inovacinių technologijų priklausomybę nuo gamtinių išteklių naudojimo.

Sabīne Šnē gyvena ir dirba Rygoje. Savo kūrybinėje praktikoje ji kuria vizualias istorijas, per kurias tyrinėja kultūros ir gamtos sankirtas, remdamasi tiek istorinėmis, tiek dabartinėmis idėjomis. Menininkę domina santykiai ir sąlyčiai tarp žmonių ir gamtos. Savo kūryboje S. Šnē apmąsto žmonių įpročius, troškimus, veiksmų pėdsakus ir jų poveikį aplinkai. Galutinį rezultatą lemia kūrinio turinys, tačiau dažniausiai ji dirba pasitelkdama skaitmenines technikas. Menininkė yra dalyvavusi įvairiose grupinėse parodose ir meno projektuose Latvijoje bei užsienyje. 2022 m. žiemą surengė pirmąją personalinę parodą „Partneris, parazitas“ Šiuolaikinio meno centre „KIM?“ (Ryga).

Artwork:

Tekla Aslanishvili and Giorgi Gago Gagoshidze

Pragaro akmuo

2021, vaizdo įrašas, 24 min, anglies freska, įvairūs matmenys

Čiatūros kasyklų Vakarų Sakartvele įkvėptas eksperimentinis dokumentinis filmas „Pragaro akmuo“ sukurtas derinant dokumentinę ir vietoje filmuotą medžiagą. Filme pasakojama, kaip išgaunama ir perdirbama mangano žaliava – junginys, stiprinantis plieną ir paverčiantis jį nerūdijančiu. Čiatūros kasyklos gyvuoja nuo XIX a. iki šių dienų ir per tą laiką pergyveno įvairius politinius režimus, ekonomikos valdymo bei turto kaupimo modelius. Dabar išsekintos kasyklos nuodija gretimą aplinką, todėl vietinių imtos vadinti „Pragaro akmeniu“.

Sekdami akmens pėdsakais, menininkai parodo, kaip kraštovaizdžius nualinantis pramoninis darbas, gamyklos ir prietaisai susiję tarpusavyje bei kaip jie vaizduojami istorijoje. Mangano rasta jau ankstyvojoje priešistorinėje sienų tapyboje, o, anot autorių, šis akmuo iki šiol tebenaudojamas kaip pasakojimo priemonė. Filme rodoma, kaip ši medžiaga keliauja laiku per politinius sąmyšius ir karus. Naujajame popereinamojo laikotarpio režime gedimai yra neatsiejama pramoninės gamybos dalis. Tiek tankai, tiek savaeigiai ekskavatoriai gaminami iš tos pačios medžiagos – nerūdijančiojo plieno. Kaip filme teigia menininkai, naudingųjų iškasenų gavyba ir metalinių objektų liejimas yra politinis veiksmas – pasitelkiamas tiek statant, tiek naikinant gamtinę ir gyvenamąją erdvę. Istorija sukasi ratu: vykstant protestams prieš liūdnai pagarsėjusį valstybinį užtvankos statybos planą Pankisio mieste Sakartvelo prietryčiuose vietos gyventojai sabotuoja ir padega ekskavatorių, o tuomet jį nuplauna upė.

Kūrinio sukūrimą parėmė: Berlyno Senato kultūros ir Europos departamentas, Zalcburgo Kunstverein ir Heinricho Böllio fondas.

Tekla Aslanishvili – menininkė, režisierė ir eseistė, gyvenanti Berlyne ir Tbilisyje. Jos kūriniai atsiduria infrastruktūros projektavimo, istorijos ir geopolitikos sankirtoje. Teklos filmai rodyti ir eksponuoti tarptautiniu mastu: Tbilisio tarptautiniame kino festivalyje, videomeno festivalyje „Loop“ Barselonoje; Singapūro NTU Šiuolaikinio meno centre; Tbilisio architektūros bienalėje; „Neue Berlin Kunstverein“ Berlyne; 14-oje Baltijos trienalėje Vilniuje; Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje; Miunsterio kunsthalėje; „Videonale 18“ Bonoje. Menininkė yra 2021 m. „Ars-Viva Art Prize“ nominantė ir 2020 m. Hano Nefkenso fondo – Antonio Tàpieso fondo videomeno produkcijos apdovanojimo laureatė.

Giorgi Gago Gagoshidze gyvena ir dirba Berlyne. Savo darbuose G. G. Gagoshidze nagrinėja judančius vaizdus, jų gamybos ir platinimo politinį kontekstą bei sociopolitinę reikšmę. Grupinės parodos (žymiausios): Vienos kunsthalė; „steirischer herbst“, Gracas; „Wharf 10 | Arthena Foundation“, Diuseldorfas; Harun Farocki institutas, Berlynas; „Acud Power New“, Berlynas; Šiuolaikinio meno galerija, Leipcigas; Fotografijos muziejus, Berlynas; „Folkwang“ muziejus, Esenas; „f/stop“ fotografijos festivalis, Leipcigas; „Künstlerhaus Bethanien“, Berlynas.

Artwork:

Oleksiy Radynski

Studijos Černobyliui 22

2023, vaizdo įrašas, 20 min

Filmų kūrėjas ir menininkas Oleksiy’us Radynski’is tyrinėja istorinius ir šiuolaikinius sovietinės modernistinės architektūros, meno ir kibernetikos kontekstus, taip pat Rusijos imperializmo, logistikos ir gamtos išteklių gavybos politines sistemas. Menininkas iš aršaus iškastinių naudmenų fašizmo – kapitalistinio ir imperialistinio dominavimo formos, pagrįstos iškastinio kuro gavyba ir paskirstymu – kritiko perspektyvos stebi vieną niūriausių 2022 m. plataus masto karinės invazijos akimirkų – Černobylio zonos okupaciją, kai ši teritorija tapo Rusijos vykdomo energetikos suginklinimo ir branduolinio teroro centru.

2022 m. pradžioje Rusijai okupavus Černobylio zoną, anoniminis vietinis informatorius slapta filmuoja rusų karinės technikos judėjimą. Savo tebeplėtojamame kūrinyje „Studijos Černobyliui 22“ O. Radynski’is seka netoliese esančios atominės elektrinės darbuotojus, aptarinėjančius išgyvenimus, patirtus per Rusijos kariuomenės įvykdytą objekto užgrobimą – branduolinio teroro aktą, šioje vietoje sukėlusį naujos pasaulinės katastrofos grėsmę. Šiame makabriškame Rusijos invazijos epizode susipina praeities ir dabarties katastrofų scenarijai.

Tęstinis kūrinys pradėtas įgyvendinant žiniasklaidos ir kriminalinės ekspertizės projektą „Reckoning Project“ („Atpildo projektas“), skirtą ištirti ir pritaikyti baudžiamąją atsakomybę Rusijos karo nusikaltimams Ukrainoje

Oleksiy’us Radynski’is yra Ukrainoje, Kyjive, gyvenantis filmų kūrėjas. Menininkas augo tarp Kyjivo dokumentinių filmų studijos griuvėsių. Po kino teorijos studijų Kyjivo Mohylos akademijoje dalyvavo keliuose kino edukacijos eksperimentuose, tarp jų – „Home Workspace Program“ („Ashkal Alwan“, Beirutas) ir Haruno Farockio bei Antje Ehmann „Labor in a Single Shot“. Filmai rodyti Roterdamo tarptautiniame filmų festivalyje, Oberhauzeno tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje, „e-flux“ (Niujorkas), Šiuolaikinių menų institute (Londonas), Krokuvos IFF, Leipcigo DOK, „DocAviv“, Šefildo „Doc Fest“, „Docudays IFF“, „S A V V Y Contemporary“ (Berlynas), „International Studio & Curatorial Program“ (Niujorkas) ir kt., pelnė daugybę festivalių apdovanojimų.

Artwork:

Sabīne Šnē

Suvartojamas išteklius

2023, 3D ir 2D animacija, 5 min 56 s

Tęsdama naujųjų technologijų ir skaitmeninio pasaulio įsišaknijimo materialioje sferoje temą, susijusią su gavybos ekonomikos, išnaudojimo, suišteklinimo taktikomis, menininkė savo darbuose remiasi matematiko Clive’o Humby fraze: „Duomenys – tai naujoji nafta“. Šią frazę galima nagrinėti dviem aspektais: duomenys, kaip ir nafta, yra šiuolaikinės ekonomikos ir galios pagrindas, be to, yra suvokiami kaip išgautina žaliava. Visi duomenų srauto produkavimo etapai yra susiję su samdinių darbu, geopolitiniais konfliktais, išteklių eikvojimu ir pasekmėmis, kurios nusidriekia anapus žmogiškojo laiko. SABĪNE ŠNĒ Suvartojamas išteklius Pilkas auksas, juodi ežerai, baltas lateksas 2023

Artwork:

Fantastic Little Splash

taip pat žiūrėkite: suglaudintų vaizdų ir jausmų rinkinys

2023, instaliacija, interaktyvi programa, vaizdo įrašas

Projektas „taip pat žiūrėkite: suglaudintų vaizdų ir jausmų rinkinys“ yra interaktyvus pikseliuotų, neryškių, iškraipytų karo vaizdų archyvas, dokumentuojantis plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą. Apšaudymų ir bombardavimų metu ukrainiečiai neskelbia žalą pastatams ar įrangai atskleidžiančių nuotraukų ir vaizdo įrašų, iš kurių būtų galima nustatyti susprogdintų ar apgadintų objektų geografinę padėtį. Tačiau žmonės dalijasi neinformatyviais vaizdais, kuriuose užfiksuoti blyksniai, sprogimų garsai ir emocingi komentarai. „Telegram“ kanaluose tokie vaizdai (prieš tai sulieti, apkarpyti, pikseliuoti) skelbiami siekiant sustiprinti ukrainiečių afektinį įsitraukimą, tačiau veikia ir kaip pasipriešinimo priemonė bei solidarumo šaltinis. Tokia vaizdinė medžiaga tarsi maskuotė slepia informaciją nuo rusų kariuomenės ir teikia papildomą apsaugą ukrainiečiams. Menininkai atkreipia dėmesį į puoselėjant solidarumą ukrainiečių atliekamą emocinį ir afektinį darbą, taip pat į jų patiriamą emocinį išnaudojimą, kai suglaudinami ne tik patys vaizdai, bet ir juose užfiksuotos emocijos.

Šis iš dalies valdomas archyvas taip pat atskleidžia kibernetinio karo ir karo pavertimo medijų turiniu mechaniką, išnaudojančią algoritmus, vartotojų emocinį įsitraukimą, nerimą, informacijos poreikį ir pan. Virtuali archyvo erdvė padalinta į 4 skyrius. Pavyzdžiui, viename iš skyrių galima patirti „Pragarišką žvaigždžių lietų“, liudijantį, kad Rusija naudojo fosforo bombas. „Žvaigždžių lietus“ – tai sumažintos raiškos vaizdo įrašas, kuriame ginklo vaizdinys paverčiamas mūsų suvokimui ir interpretacijai skirta metafora. Kūrinyje „taip pat žiūrėkite: suglaudintų vaizdų ir jausmų rinkinys“ analizuojama, kaip tokias kolektyvines patirtis iškreipia skaitmeninė infrastruktūra, politika bei kibernetinis karas ir kaip jos išlieka, nors atsiduria masiškumą bei sinchronizaciją skatinančių technologijų įtakos zonoje.

fantastic little splash – tai kolektyvas, kurį sudaro žurnalistė ir menininkė Lera Malchenko bei menininkas ir režisierius Oleksandras Hantsas. Kolektyvas derina meno praktiką su medijų studijomis. Domisi utopijomis ir distopijomis, kolektyvine vaizduote ir jos įkūnijimais, projekcijomis, iliuzijomis bei neužtikrintumu. 2016 m. susibūrusio kolektyvo projektai eksponuoti „transmediale“, „post.MoMA“, „Plokta TV“, „Ars Electronica“, Bazelio meno mugėje „Liste“, „Construction festival VI x CYNETART“, KISFF, MUHI, „Docudays“ ir kt. Kolektyvas dalyvavo „transmediale x Pro Helvetia“ 2022 m. rezidencijoje. Menininkai gyvena ir dirba Ukrainoje.

Artwork:

eeefff

Taktinis užmiršimas

2021–2023, pratybos aplinkoje naudojantis kompiuteriu

Užmiršimas – tai ne tik psichologinis trauminių ar nemalonių patirčių išstūmimo procesas, bet ir pasipriešinimo strategija, sekimo infrastruktūros, valdžios represijų, karo veiksmų trikdymo būdas. Skaidrumas, iš dalies įvardijamas kaip reikšmingas skaitmeninės aplinkos privalumas, taip pat gali reikšti ir protestuotojams bei (arba) vartotojams gresiantį pavojų bei visa matantį represinės valdžios žvilgsnį. Naujos protesto infrastruktūros „užmiršimą“ naudoja kaip vieną iš pasipriešinimo taktikų. Pavyzdžiui, automatinis visų žinučių ištrynimas „Telegram“ kaimynų grupėse veikia kaip rūpinimosi visų dalyvių saugumu principas.

„Taktinis užmiršimas“ – tai pratybos, atliekamos naudojantis kompiuteriu, susijusios su skaitmenine atmintimi ir išsklaidytaisiais įvykiais, kuriuos būtina užmiršti dėl jų jautraus turinio arba bendruomenės saugumo. Tuo pat metu tai ir algoritmiškai interaktyvus pasakojimų archyvas, atsiskleidžiantis skirtingose laiko ir erdvės plotmėse: dokumentinė medžiaga apie darbo inspekcijos patikrą didelėje Minsko įmonėje, kuriančioje karinius kompiuterinius žaidimus, dingęs turinys iš interneto portalų serverių, Rusijos Federacijos naudojimasis Baltarusijos infrastruktūra karo veiksmams prieš Ukrainą, geležinkelio partizanai, sabotuojantys Baltarusijos geležinkelius, kad sutrikdytų Rusijos kariuomenės judėjimą, išsklaidytas revoliucinių ir partizaninių veiksmų dalyvių atminimas, išgalvoti, trokštami ekonominiai streikai.

Ši IT biuro ir kompiuterių klubo estetika paremta instaliacija kviečia žiūrovą sudalyvauti mokymo programoje. Mygtukais „remember“, „blink“ ir „forget“ naudotojai nurodo, kaip stipriai norėtų įsiminti ar greičiau pamiršti ką tik žiūrėtą ar klausytą medžiagą.

eeefff – kolektyvas, kilęs iš Minsko, šiuo metu esantis Berlyne. Tai bendras meninis projektas / išgalvota institucija / kibernetinė politinė brigada / poetinė kompiuterija / programišių komanda / queer laikas. Nė vienas ir kartu visi šie dalykai. Nuo 2013 m. veikianti eeefff grupė kuria programine įranga paremtus projektus, publikacijas, tinklus ir platformas, kritiškai tyrinėjančias skaitmeninį darbą, vertės išgavimą ir bendruomenių formavimąsi Rytų Europoje. Komandos metodai – viešos akcijos, internetinės intervencijos, performatyvūs seminarai, įsilaužimai į programinę ir techninę įrangą, įrėmintos aplinkos, socialinių situacijų choreografija ir kt.

Artwork:

Alicja Rogalska

Tamsūs pluoštai

2015–2021, vaizdo įrašas, 5 min 17 s

Lenkų menininkės Alicjos Rogalskos kūrinyje „Tamsūs pluoštai“ daugiausia dėmesio skiriama Hayastan Shakarian, kilusios iš Armazio kaimo Sakartvele, istorijai. Teigiama, kad 2011 m. siekdama užsidirbti pragyvenimui ir ieškodama metalo laužo ji nukirto Sakartvelą ir Armėniją jungusį interneto kabelį. Dėl šio neplanuoto, tačiau galingo gesto didžioji dalis Armėnijos ir Sakartvelo kelioms valandoms liko be interneto. Sulaikymo metu ji neva sakė: „Neturiu supratimo, kas yra internetas.“ Kitaip tariant, interneto eksploatacinė infrastruktūra buvo nematoma, paslėpta iki pat jos sutrikdymo momento. A. Rogalskos darbuose užfiksuotas ir nematomas, neapčiuopiamas infrastruktūrų pobūdis, ir jų materialumas, trapumas bei pažeidžiamumas. Kūrinio pavadinimas – tai užuomina į šviesolaidžio kabelius, įrengtus numatant spartų duomenų srauto augimą. Vaizdo įrašą sudaro Vokietijoje nufilmuota medžiaga, kurioje užfiksuotas šviesolaidžio kabelių gamybos procesas, ir kartvelų choro atliekama tradicinė polifoninė daina „Čarkulo“. Menininkė pritaikė viduramžių dainos apie ginkluotą valstiečių sukilimą prieš viešpataujančius feodalus žodžius „naujam tamsiajam IT kapitalizmo amžiui“, įvesdama sąsajų su skurdu, pasauline ekonomika, skaitmenine atskirtimi ir materialiomis infrastruktūromis.

Daina sukurta „Arts Territory“ užsakymu parodai „Myth“, tapusiai 2015 m. festivalio „Artisterium“ Tbilisyje dalimi. Vaizdo klipo kūrimą parėmė DAAD programa „Artists-in Berlin“, jis nufilmuotas Fraunhoferio taikomosios optikos ir tiksliosios inžinerijos institute Jėnoje, Vokietijoje.

Alicjos Rogalskos praktika pagrįsta moksliniais tyrimais, joje daugiausia dėmesio skiriama socialinėms struktūroms ir kasdienybės politinei potekstei. Menininkė dažniausiai dirba specifiniame kontekste, kurdama situacijas, videomeną, performansus ir instaliacijas, bendradarbiaudama su kitais žmonėmis ateičiai skirtų emancipacinių idėjų paieškose. Pastarojo meto personalinės parodos: galerija „Arsenał“ (Balstogė, 2022–2023 m.), „Scherben“ / Berlyno meno prizas (2022 m.), „Manifesta 14“ (Priština, 2022 m.), „Temporary Gallery“ (Kelnas, 2021–2022 m.), „OFF“ bienalė (Budapeštas, 2020–2021 m.) ir galerija „Škuc“ (Liubliana, 2019 m.). Menininkės darbai taip pat eksponuoti Bratislavos kunsthalėje, Vienos kunsthalėje, „Tabakalera“, VBKÖ, „Art Encounters“ bienalėje, Tokijo fotografijos meno muziejuje, Varšuvos bienalėje, Kioto meno centre ir Lozdės dailės muziejuje. Šiuo metu A. Rogalska yra Goldsmiths koledžo Meno katedros doktorantė.

Artwork:

„Museum of Stones“ redakcinis kolektyvas

The Museum of Stones

2021–dabar, instaliacija, 10 „Museum of Stones“ numerių ir „Telegram“ robotas @stones_museum_bot

„Museum of Stones“ kolektyvas susibūrė siekiant atspindėti ir prisidėti prie per protestus Baltarusijoje iškilusios ir iki šiol gyvuojančios savilaidos praktikos. Tokie hibridinei infrastruktūrai priskirtini leidiniai, dar vadinami kaimynijos laikraščiais, kuriami paprastų žmonių iniciatyva ir platinami per skaitmenines platformas bei gatvėse. Kiekvienas gali atsisiųsti leidinio numerius iš „Telegram“ kanalų, atsispausdinti juos namuose ir dėlioti į pašto dėžutes, palikti kavinėse ar kitose viešose vietose. Kaimynijų protesto laikraščiais formuojamos bendros solidarumo struktūros, skleidžiančios svarbią politinę informaciją, nes didžioji dalis nepriklausomos žiniasklaidos Baltarusijoje yra uždrausta ir paskelbta „ekstremistine“.

„Museum of Stones“ kolektyvas, kaip priemonę naudodamas politinę vaizduotę, suteikia platformą įvairesniems balsams būti išklausytiems bei kuria alternatyvias ar papildomas atšakas esamoje rajono laikraščių infrastruktūroje. Laikraščio „Museum of Stones“ numeriuose pateikiami įvairūs interviu su anarchistais, LGBTQ+ bendruomenių atstovais, kovotojais ir kt. Juose aptariamas galimas rūpybos infrastruktūrų organizavimas konkrečiose kaimynijose ir „neturtingųjų kibernetikos“ praktikos kaip priešprieša „aukštosioms technologijoms“.

Šiai parodai „Museum of Stones“ kolektyvas įrengė skaitymo erdvę ir alternatyvią spaustuvę, kurioje kiekvienas gali ne tik paskaityti įvairius laikraščio numerius, bet ir pasidaryti paskutiniojo numerio, skirto plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą, kopiją bei plėsti platinimo tinklą gyvenamuosiuose namų rajonuose bei viešose vietose.

Pavadinimas „Museum of Stones“ – Akmenų muziejus – pasiskolintas iš muziejaus Minske tuo pačiu pavadinimu, kuriame renkami akmenys iš visos šalies. Šį muziejų 1985 m. įkūrė Geochemijos ir geofizikos tyrimų institutas. Simboliška, kad šiandien šis muziejus po atviru dangumi yra atsidūręs tarp Aukštųjų technologijų parko, didžiulių sovietinių daugiabučių kvartalų bei Minsko aplinkkelio (MKAD), tad atskleidžia ir infrastruktūros griuvėsius.

„Museum of Stones“ redakcinis kolektyvas – tai eksperimentinis kooperatyvas, subūręs 9 menininkus ir kultūros bei socialinius darbuotojus. Jo veikla remiasi kolektyvine refleksija apie gyvenamuosiuose rajonuose vykstančią protestų veiklą ir alternatyvias paramos infrastruktūras Baltarusijoje. Kolektyvas susikūrė 2021 m.

Artwork:

Uladzimiras Hramovichius

Усё забыта, што зямлей зарыта (Viskas, kas pamiršta, yra palaidota žemėje)

2023, instaliacija, transparantas, spauda, kintantys matmenys

Savo meninėje praktikoje Uladzimiras Hramovichius remiasi modernaus meno ir architektūros, ideologijos ir politinių judėjimų istorija bei miesto erdvių transformacija. Baltarusijos valstybinėje dailės akademijoje profesionalaus grafiko išsilavinimą įgijęs U. Hramovichius atkreipia dėmesį į išaugusią realistinio piešimo įgūdžių paklausą 3D modeliavimo ir kompiuteriu sugeneruotų efektų rinkoje. Iki 2020 m. viena pagrindinių darbdavių Baltarusijos IT sektoriuje buvo kompanija „Wargaming“, sukūrusi internetinį žaidimą „World of Tanks“. Šiame Rytų Europoje ypač populiariame internetiniame žaidime atkuriami istorinėje aplinkoje vykstantys tankų mūšiai. Šis žaidimas yra dalis to, ką U. Hramovichius vadina vaiduokliškuoju laiku, kuriame įvairūs istoriniai naratyvai persipina su imperialistine erdvės samprata, 3D modeliavimu ir šiuolaikinio kibernetinio karo elementais.

Savo instaliacijoje menininkas naudoja įvairius Baltarusijos kraštovaizdžio ties pasieniu su Lietuva, Lenkija, Ukraina ir Latvija trimačių modelių fragmentus (kurtus su Andrii’umi Akhtyrskyi’u). Per pastaruosius 3 metus Baltarusijos siena tapo istorinių sankirtų ir nesantaikos vieta: politiniai pabėgėliai iš Baltarusijos, taip pat šios valstybės išnaudojami pabėgėliai iš kitų šalių, rusų kariai, pradėję atakas prieš Ukrainą iš Baltarusijos 2022 m. vasario 24 d., – visi bandė kirsti šią sieną. Skaitmeniniai, spekuliatyvūs ir tikri, esami žemėlapiai bei kompasai paremti dezorientacijos logika, o politinės suverenumo ir politinės valios sistemos yra pasenusios. Siena tapo savotišku „gynybiniu pylimu“, nes Ukraina susprogdino savo kelius ir tiltus, o ES šalys sutvirtino sienas. Suvynioti ritiniai žymi vykstančio matomo ir nematomo kibernetinio karo dialektiką bei pokolonijinę erdvės produkciją.

Uladzimir Hramovich – Baltarusijoje gimęs menininkas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Berlyne. Baigė I. O. Achremčiko gimnaziją-kolegiją Minske (2009 m.) ir Baltarusijos valstybinės dailės akademijos Grafikos fakultetą Minske (2015 m.). „Problem Collective“ narys nuo 2016 m. Uladzimiras dirba instaliacijų, grafikos ir videomeno srityse. Savo meninėje praktikoje remiasi modernistinio meno ir architektūros, taip pat ideologijos ir politinių judėjimų istorija bei miesto erdvių transformacija Minske. Menininkas domisi įtampa tarp praeities ir dabarties, tyrinėja paminklus ir atminties ritualus, perkrautus ideologinėmis prasmėmis bei įkūnytus materialiuose objektuose. Uladzimiras yra pristatęs savo kūrybą įvairiose tarptautinėse erdvėse, tarp jų: „Kunsthalle Exnergasse“ Vienoje; šiuolaikinio meno galerijoje „Ў“ Minske; Brno menų namuose (Čekija); „Mysteckiy Arsenal“ Kyjive; ABF Stokholme; „Galerie Intershop“ Leipcige ir kt.

Artwork:

Mariyam Medet

Қытай бөлмесі (Eng. Chinese room)

2023, instaliacija, videoesė, 10 min

„Kinų kambarys“ – tai amerikiečių filosofo Johno Searle’o eksperimentas, kuriuo siekta įrodyti žmogaus sąmonės ir mašininių algoritmų nesuderinamumą. „Kinų kambarys“ taip pat yra ir represinė mašina, skirta nekropolitiniam duomenų subjektui formuoti pasitelkiant rasinio skirstymo funkciją atliekančią veido atpažinimo sistemą, kalbines praktikas, informacinį terorą ir vadinamųjų „perauklėjimo stovyklų“ infrastruktūrą, skirtą engti uigūrus – Rytų Turkestano tiurkų-musulmonų tautą. Kinijoje gyvena 11 milijonų uigūrų, kurie nuolat patiria technologijomis ir baudžiamosiomis praktikomis įgyvendinamas represijas.

Kaip ir „Kinų kambario“ eksperimente, sintaksinės operacijos atskiriamos nuo jų semantinio neapibrėžiamumo, o kankinimų ir represijų įrodymai yra paslėpti ir užšifruoti. Kaip metaforą Mariyam Medet sukūrė kiniškų propagandinių tapetų raštą, užmaskuotą dvejetainiu kodu. Pro hieroglifus galime įžvelgti vaizdus iš „Google“ žemėlapių, kuriuose pažymėtos perauklėjimo stovyklų vietos.

Perauklėjimo stovyklų ir represijų prieš uigūrus sistema – tai išsišakojęs skaitmeninių, logistinių ir informacinių infrastruktūrų tinklas, vykdantis tam tikros etninės grupės genocidą. Ši sistema panaši į filtravimo stovyklas, kurias Rusijos valdžia stato prievarta perkeltiems Ukrainos gyventojams.

Mariyam Medet, nagrinėdama sudėtingas represinių praktikų ir kolonijinio konteksto sankirtas, svarsto apie galimus solidarumo ir pasipriešinimo tinklus, siejamus su pabėgimo iš Kinijos organizavimu ir duomenų apie uigūrų genocidą skelbimu.

Sugrįždama prie kalbos temos, kuri Johno Searle’o eksperimente atliko lemiamą vaidmenį, menininkė primena ir poezijos reikšmę tiek kovojant, tiek vienijant žmones. Mariyam pateikia pavyzdį, kaip poezija gali būti solidarumo įrankis, primindama kazachų poeto Mirjaqipo Dulatulio eilėraštį „Oyan! Quazaq“ („Pabusk, kazache!“, 1909 m.). Šio eilėraščio eilutės nuolat skamba per protestus, streikus ir gatvių eitynes, jungdamos skirtingas pasipriešinimo bangas.

Medžiagą ir įrodymus videoesė pateikė Zarina Mukanova ir Rune’ė Steenberg.

Mariyam Medet yra kazachų kilmės, gimusi nepriklausomame Kazachstane, šiuolaikinio tarpdisciplininio meno kūrėja, feministinės ir queer politikos aktyvistė, stepių kibernetinė karė, programuotoja, tyrėja. M. Medet veikia ties dekolonizacijos, feminizmo ir politinio aktyvizmo sankirta, praktiškai eksperimentuodama su papildytąja realybe, videomenu, 3D grafika, instaliacijomis, interneto svetainių kūrimu, kompiuterine rega ir neuroniniais tinklais. Vykdydama meninę praktiką M. Medet atsiduria ironiškų ir hiperbolizuotų politinių realybių paieškos procese, kur internetas, naujos algoritminės superstruktūros ir (po)totalitariniai režimai kartu sukasi globalizacijos verpete, kur sovietinis sąstingis, skaitmeninė revoliucija ir nacionalinės tapatybės atgimimas atsiduria šalia vienas kito kaip prekybos centre „trys už vieno kainą“ parduodami produktai. Savo darbais ir tyrimais Mariyam tikisi rasti tvarų svyravimo tarp šių polių dažnį.

Artwork:

Yevgenia Belorusets

„Prašau, nefotografuokite manęs! Kitaip rytoj mane nušaus“

2014-2015, instaliacija

Yevgenios Belorusets projekte „Prašau, nefotografuokite manęs! Kitaip rytoj mane nušaus“ sutelkiamas dėmesys į žmonių instrumentalizavimo karo metu problemą, kai tai daroma pasitelkiant žiniasklaidą ir melagienas. 2014 m. menininkė kelis mėnesius praleido Rytų Ukrainos konflikto zonoje, fotografuodama kalnakasius, gyvenusius ir dirbusius nei separatistų, nei Ukrainos vyriausybės nekontroliuojamoje teritorijoje.

Iki reklaminio stendo dydžio išdidintame fiktyviame laikraštyje atskleidžiami kibernetinio karo mechanizmai. Propagandinė žiniasklaida ne tik skleidžia dezinformaciją, bet ir tampa vienu iš informacinių bei kibernetinių ginklų. Žiniasklaidai rodant vaizdinį turinį iš įvykio vietos, visuomenė tampa labiau matoma ir pažeidžiama – anot vienos iš laikraščio antraščių, „Šiandienos fotoreportažas – rytojaus artilerijos taikinys“. Be to, žiniasklaida savo darbu prisideda prie teroro, skatindama susvetimėjimą, nuovargį, instrumentalizacijos ir dehumanizacijos procesus.

Šiuo kūriniu Yevgenia Belorusets kelia esminį klausimą: kaip pasiekti, kad pasienio zonose gyvenančių žmonių, kurių istorijas aprašo pralaimėjusieji, balsai būtų išgirsti? Kitoje instaliacijos pusėje – monumentalus moters, buvusios kasyklos darbuotojos, tapusios žmogaus teisių gynėja, portretas. Fotografija išnyra tarsi pro rūką ir padeda atkurti empatiją atskirtiems, nuasmenintiems ir instrumentalizuojamiems Rytų Ukrainos žmonėms bei bendruomenėms.

Yevgenia Belorusets yra ukrainiečių menininkė, rašytoja ir fotografė. Viena iš literatūrinio, meninio ir politinio žurnalo „Prostory“ įkūrėjų, tarpdisciplininės kuratorių grupės „Hudrada“ narė, fotografijų serijos „Victories of the Defeated“ ir fotografijomis iliustruotų knygų „Lucky Breaks“ (2020 m. apdovanota Haus der Kulturen der Welt tarptautine literatūros premija) bei „Series of Lectures on the Modern Life of Animals“ autorė. Jos kūryba du kartus pristatyta Venecijos bienalės Ukrainos programoje: „Victories of the Defeated“ 2015 m. ir „A Wartime Diary“ 2022 m. Jos kūryba atsiduria vizualiojo meno, literatūros, žurnalistikos ir socialinio aktyvizmo sankirtoje tarp dokumentikos ir meninės kalbos. Menininkė gyvena ir dirba Kyjive bei Berlyne.

Žodynėlis

Akmenų muziejus

„Akmenų muziejus“ – tai menama topografija, susiejanti gilųjį laiką, posocialistinį betarpiškumą, mineraloginius tyrimus, gavybą, kompiuteriją ir savarankiškai organizuojamą pasipriešinimą. Anoniminis laikraštis „Telegram“, kolektyviai redaguojamas kultūros darbuotojų grupės, pavadintas pagal Uručoje, Minsko priemiesčio rajone, įkurtą muziejų po atviru dangumi. Tarp blokinių daugiabučių, Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Geochemijos ir geofizikos instituto bei Aukštųjų technologijų parko esančioje teritorijoje plyti stipriai pakoreguotas natūralus kraštovaizdis, kuriame eksponuojama akmenų kolekcija iš įvairių Baltarusijos regionų, sumažintu masteliu atkartojanti Baltarusijos žemėlapį.

Einame taku per miniatiūrinį Baltarusijos kraštovaizdį. Palei pagoniškus akmenis, reiverių vakarėlius, turtingų programuotojų automobilių stovėjimo aikšteles, pigias valgyklas. Ką tai sako apie mūsų priklausymą tam tikrai valstybei? Girdžiu sraigtasparnio garsą. „Taip retkarčiais nutinka suintensyvėjus karui“, – sako S. Netoliese yra aerodromas. Turbūt Baltarusijos kariai apmoko rusų kariuomenę. Bandau akimis skenuoti kraštovaizdį, pastebėti šiuos dar gyvos, bet paslėptos revoliucijos ženklus. Žmonių troškimo keisti politinę santvarką atminimą, spalvingus šūkius ant akmenų, aplink skraidančius vabzdžius, žvilgsnius, kvapus. Dėl kristalinės struktūros akmenys geba išsaugoti prisiminimus ir jais keistis.

„Akmenų muziejuje“ kalbama apie įvairias su ideologine kontrole ir ekonomine gavyba susijusias įtampas, dirbtinio intelekto ir kompiuterijos streikavimą, gilųjį mineraloginį laiką ir sintetinį kraštovaizdį, savarankiško kaimynysčių organizavimosi bei pasipriešinimo formas. („Akmenų muziejaus“ redaktorių kolektyvas)

Menininkai
Museum of Stones
Uladzimir Hramovich
XYANA

Algoritminis solidarumas

Algoritminis solidarumas yra veikiau klausimas nei atsakymas ar stabilus terminas. Arba daugybė klausimų. Štai keletas iš jų:

Kada gatvės politika susikerta su skaitmeninio materialumo politika?
Kokį socialinį ir politinį poveikį daro algoritmizacija?
Ar galima iš naujo apibrėžti algoritmizaciją socialiniu ir politiniu požiūriu?
Kokios gali atsirasti naujos skaitmeninio bendruomeniškumo formos?
Kokioje viešoje erdvėje galėtų būti aptariamos socialinės sąveikos sąsajos?
Kaip galime žaisti algoritmais, pasitelkdami juos kaip socialinės vaizduotės įrankius?
Ką reiškia save apibrėžti kompiuteriniais procesais, kai kompiuterija persikloja su įprastine kartografija?
Jei dirbame tinkle, bendraujame naudodamiesi tinklu, kodėl negalėtume juo naudotis kaip priemone eksperimentuoti su naujais solidarumo modeliais?
Ką reiškia būti statistinės fikcijos dalimi?
Prisiminkite paskutinį kartą, kai jautėte matematinių modelių žiaurumą… jų palankumą… jų neišmanymą.
Jei jus paragintų imtis veiksmų, ką pasirinktumėte: susitaikymą, parazitavimą, kompiuterinį įsilaužimą, ignoravimą, perkirtimą, smurtą, nukreiptą prieš skaitmeninių reiškinių materialumą?
Nupieškite algoritmų ir solidarumo ryšį (labai džiaugtumėmės, jei pasidalytumėte su mumis savo piešiniu: algolovers bot.

// Vieta jūsų piešiniams //
/Klausimams/ ____________________________
________________________________________
________________________________________

(eeefff)

Menininkai
eeefff
fantastic little splash
Mariyam Medet
Museum of Stones
XYANA

Aukštųjų technologijų parkas

Technologinės aplinkos, vadinamos aukštųjų technologijų parkais, vystomos jau 100 metų. Tai derlingos žemės ūkio teritorijos San Fransisko įlankos srityje, ryžių laukai Penange, Polesės regionas Ukrainoje ir Baltarusijoje. Aukštųjų technologijų parkais formuojamos atskirties zonos, kur žmogiškasis mokslas ir technologijos nustelbia akmenyse įrašytą atmintį ir pelkių apdorojimo galią.

Akademharadokai (akademiniai miesteliai) – tai sovietų laikų satelitiniai mokslo miesteliai. Ypatingos zonos, kuriose kuriamos žinios. Įkurtos Minsko pakraštyje, šalia geležinkelio linijos Berlynas–Minskas–Maskva. Ekonomika iškeliama į kitas šalis po vandenynu nutiestomis ryšių linijomis. Jos sudaro darbo rinkos infrastruktūrą aukštųjų technologijų vertės grandinėse ir masto ekonomikose. Ypatinga ekonominė zona gamtos rezervate. Didysis akmuo. Minskas turi savąjį darbo jėgos ir mokslo potencialą.

Aukštųjų technologijų parkai, kuriuose atliekami kibernetinių valdymo ir kontrolės sistemų tyrimai, yra tarptautinės karinės infrastruktūros taškai. (Hanna Paniutsich, dar žinoma kaip xyana)

Menininkai
eeefff
Nomeda and Gediminas Urbonas
Museum of Stones
Uladzimir Hramovich
XYANA

Ekrano užsklandos efektas

Ekrano užsklandos efektas apibūdina tam tikrų neinformatyvių karo vaizdų, rodančių Rusijos plataus masto invazijos Ukrainoje metu vykdytų raketų atakų padarinius, kūrimą, sklaidą ir paskirtį. Juos „Telegram“ kanaluose raketų atakų metu dažniausiai paviešina ukrainiečiai. Paprastai tai būna gana abstraktūs dangaus, debesų, dūmų ir raketų pėdsakų vaizdai, neretai turintys sulietų ar kvadratėliais maskuojamų elementų.

Ukrainos valdžios institucijos ir Gynybos ministerija primygtinai ragina Ukrainos žiniasklaidą bent jau oro pavojaus metu neviešinti raketų kritimo vietų vaizdų. Oficialiai teigiama, kad tai būtina siekiant išvengti patikslintų pakartotinių smūgių. Taip pat spėjama, kad taip norima apsaugoti gyventojus nuo nevaldomos panikos.

„Telegram“ kanalų administratoriai savo ruožtu siekia pritraukti kuo didesnę auditoriją. Kadangi apšaudymų metu trūksta oficialių reportažų, šie vaizdai su trumpais emocingais komentarais kartais būna vienintelė prieinama informacija, tad yra paklausūs. Todėl toks turinys padeda kanalams pritraukti daugiau prenumeratorių ir didinti pajamas iš reklamos. Iš administratoriaus perspektyvos, pagrindinė tokių vaizdų paskirtis yra per jų afektyvumą skatinti publikos įsitraukimą.

Ekrano užsklandos efektas pasireiškia susikirtus valdžios ir komerciniams interesams. Jis sukuria laikiną nematomumą – papildomą apsaugos sluoksnį, reikalingą intensyvių karo veiksmų metu. Kartu tokie laikotarpiai tampa vadinamaisiais geriausio transliavimo laiko (angl. prime time) intervalais, kai išsigandusiai auditorijai, bandančiai išsiaiškinti žalos mastą, belieka peržiūrėti dangaus, debesų, dūmų ir raketų šleifų vaizdų rinkinius, paženklintus populiarių „Telegram“ kanalų pavadinimais. Tam tikra prasme visa sistema labiau primena tradicinę ekrano užsklandą, surinktą iš abstrakčių, neinformatyvių, afektyvių karo vaizdų.

Pirmosios ekrano užsklandos buvo kompiuterinės programos, išjungdavusios ekraną arba užpildydavusios jį judančiais vaizdais, kad neišdegtų kineskopo fosforas. Dabar ekrano užsklandos dažniausiai naudojamos kaip dekoracija, pramoga arba apsaugos slaptažodžiu elementas. (angl. fantastic little splash).

Menininkai
fantastic little splash
eeefff
Yevgenia Belorusets

Eksternalitetas

Eksternalitetas – tai dėl ekonominės veiklos generuojami netiesioginiai nuostoliai, neįtraukti į balanso ataskaitas. Eksternalitetas neįskaičiuojamas ir į produktų kainą – šios išlaidos atsispindi kitur, kartais tolimoje ateityje. Tai nėra naujas terminas, o vienas pirmųjų 1920 m. jį apibūdino ekonomistas Arthuras C. Pigou. Šiandienis eksternaliteto pavyzdys: jei žmonės reguliariai perka naujausią išmanųjį telefoną, eksternalitetu tampa 50 mln. tonų toksiškų elektronikos atliekų per metus. Kitas pavyzdys – jei vieno žmogaus „TikTok“ paskyrą, kupiną dezinformacijos, gali pamatyti milijonai, eksternalitetas yra informacijos perteklius ir melagienos. Vienas reikšmingiausių eksternaliteto pavyzdžių yra gavyba, kuomet kompanija išgauna išteklius iš aplinkos greičiau nei jie atsinaujina.

Žmonijos gebėjimas kurti įrankius suteikė mums galią iš Žemės išgauti daugiau nei bet kuri kita rūšis. Šiuo metu ypač kasami retieji žemės elementai, pvz., litis, naudojamas gaminant detales, reikalingas mūsų kasdienio gyvenimo patogumą užtikrinančioms technologijoms. Taip spendžiame sau sudėtingus spąstus: atsiduriame situacijose, kuriose visi užsiima žalingu elgesiu ne dėl to, kad to nori, o dėl to, kad neturi kito pasirinkimo arba tuo momentu alternatyvos nėra patrauklios. Technologijos yra be galo pelninga sritis, todėl dažnai vystosi greičiau nei spėjame jas reglamentuoti arba perprasti jų ilgalaikius padarinius. Neretai geriausi būdai išsilaisvinti iš tokių spąstų yra bendradarbiavimas ir veiklos reglamentavimas. Taip stiprinamos atviros skaitmeninės bendruomenės užuot jas silpninus, todėl įgyjame gebėjimą bendrai spręsti piliečiams ir visuomenei iškylančias problemas. (Sabīne Šnē)

Menininkai
Alicja Rogalska
Nomeda and Gediminas Urbonas
Oleksiy Radynski
Sabīne Šnē
Tekla Aslanishvili & Giorgi Gago Gagoshidze
Uladzimir Hramovich

IT kolonializmas

IT kolonializmas – tai politinė-ekonominė išteklių, pelno ir išnaudojimo išskirstymo informacinių technologijų srityje sistema. IT kolonializmo geografija ir kryptys neatsiejamos nuo pasaulinės pokolonialistinės logikos. Pagal šią struktūrą, egzistuoja:

Veiklos rangos kolonializmas
Investicijų kolonializmas

Veiklos rangos kolonializmas siejamas su struktūrine nelygybe tarp IT darbuotojų pasaulinėje gamybinėje sistemoje. Siekiant sumažinti sąnaudas, esminė gamybos dalis, susijusi su produktų vystymu, programavimu, turinio moderavimu ir t. t., iškeliama į antrojo ir trečiojo pasaulio šalis. Veiklos ranga stiprina besivystančių šalių ekonomikos ir darbo lygio priklausomybę nuo pirmojo pasaulio šalių, taip pat kultūrinę asimiliaciją, nes reikalauja bendro įsitraukimo į emocinį darbą. IT paslaugų rangos ekonomikoms būdingas žemas savarankiškumas ir stipri politinė apatija, nes paslaugų rangos įmonės de facto priklauso nuo užsakovo korporacinės kultūros.

Tuo pat metu paslaugų rangos kolonializmo plėtrai panaudojama esama IT infrastruktūra arba jos liekanos, jų pagrindu vystoma kolonialistinė ekonomika. Su tuo susijęs ir netolygus IT darbo jėgos bei jos specializacijų pasiskirstymas pasaulyje.

Investicijų kolonializmas taip pat siejamas su netolygia prieiga prie išteklių. Jei įmonė sukuria savitą produktą, tačiau nėra įsikūrusi pirmojo pasaulio šalyje, suteikiančioje geras finansavimo galimybes ir išteklius, tikėtina, kad jai teks persikelti į tokią šalį. Tokiais atvejais vyksta vadybinio personalo vesternizacija, t. y., vietiniai specialistai pakeičiami gerai apmokamais vadybos ir rinkodaros srities specialistais iš pirmojo pasaulio šalių. Taigi inovatyviausių produktų ir (arba) startuolių vadybinis ir korporacinis lygmuo iškeliamas į pirmojo pasaulio šalis. Tuo tarpu produktų kūrimui bei palaikymui ir toliau naudojama pigi vietinė darbo jėga. (Antonina Stebur)

Menininkai
Nomeda and Gediminas Urbonas
Mariyam Medet
Oleksiy Radynski
Sabīne Šnē
Tekla Aslanishvili & Giorgi Gago Gagoshidze

Neišvengiamoji avarija

Paulis Virilio savo darbais ontologizavo substancijos ir avarijos koreliaciją bei pateikė neišvengiamosios avarijos – aplinka tampančio įvykių kraštovaizdžio – idėją. Kitaip nei momentinio užkrato atveju, ši įvykio teorija paremta idėja, kad kiekviena technologija turi ir neigiamo poveikio potencialą, pavyzdžiui, lokomotyvo išradimas numato ir jo nuvažiavimą nuo bėgių. Norėtume šį terminą atsieti nuo P. Virilio avarijų muziejaus, o jį vartodami tikimės atskleisti naujus operacinius bei strateginius šiuolaikinės karybos lygmenis. Vis dėlto, kaip pirmosiomis Rusijos destruktyvaus imperialistinio karo prieš Ukrainą savaitėmis pastebėjo Svitlana Matviyenko, neišvengiamosios avarijos sąvoka turi tiesioginį pirmtaką greičio, vizijų mašinų ir suvokimo logistikos srityje, o mes norėtume atsieti šį terminą nuo pirminio konteksto ir pamatyti jį įtampoje, „svyruojančioje tarp dviejų polių – DI ir branduolinio [1]“.

Žvelgdami iš šios perspektyvos, galėtume kalbėti apie neišvengiamai artėjantį įvykį, kai karas taps neatsiejamu ekstrakcionistinio ir imperialistinio režimo elementu. Taip atsitiko su įvairiomis Sovietų Sąjungoje atsiradusiomis ir dabartinę karo padėtį tebeformuojančiomis militaristinėmis bei ekspansionistinėmis kibernetikos, automatizuotų sistemų ir kompiuterijos formomis – gavybos logika veda prie karinės invazijos. Tokio įvykio neišvengiamumas formuoja nekropolitinę aplinką. Tuo pat metu neišvengiamąją avariją galima vertinti kaip „virusiniams kibernetiniams ginklams būdingą neišvengiamą triktį [2]“, kai techniškai itin specifinė kenkėjiška programinė įranga nebepriklauso nuo suverenios valdžios ir metodiškai užkrečia kitas sistemas. Netiesioginė žala, energijos pertrūkis, infrastruktūros pažeidimas? (Alekseijus Borisionokas)

Menininkai
eeefff
fantastic little splash
Oleksiy Radynski
Uladzimir Hramovich
Yevgenia Belorusets

Skaitmeninė atskirtis

Skaitmeninė atskirtis – tai nelygios galimybės naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis ir ryšių technologijomis (IRT), įskaitant techninę bei programinę įrangą ir internetą. Šis terminas pirmiausia pradėtas vartoti XX a. 10 deš. JAV, apibūdinant fizinę prieigą prie kompiuterių, o vėliau – prie interneto. Skaitmeninė atskirtis paprastai siejama su demografiniais rodikliais, pavyzdžiui, išsilavinimo lygiu, socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, geografine padėtimi – dažniausiai nevienoda prieiga miesto ir kaimo vietovėse, o pasauliniu mastu – išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse (tiesa, esama daugelio išimčių [1]). Tarp kitų veiksnių ir susijusių aplinkybių minima atskirtis dėl lyties, rasės ir amžiaus. Prastas išsilavinimo lygis, ypač neraštingumas, bei menkos finansinės galimybės ir (arba) skurdas tebėra svarbiausi skaitmeninės atskirties veiksniai.

Šiais laikais skaitmeninė atskirtis apibūdina ne tik sunkumus dėl prieigos prie infrastruktūros (plačiajuosčio interneto ryšio, 4G, 3G) ir įrangos (išmaniųjų telefonų, stalinių, nešiojamųjų ir planšetinių kompiuterių), bet ir skirtingą įgūdžių bei skaitmeninio raštingumo lygį. Nepakankamos žinios apie tai, kaip naudotis kompiuteriu ar internetu, kaip rasti informaciją ir išteklius bei jais naudotis, yra vienas svarbiausių skaitmeninės atskirties veiksnių, taip pat kaip ir gaunamos informacijos kokybė, jos interpretavimas ir supratimas. Nukenčia skaitmeninės atskirties paveiktų žmonių galimybės dalyvauti švietimo, darbo, ekonomikos sferose ir išlaikyti socialinius ryšius.

JT duomenimis, 2021 m. tik apie pusę pasaulio gyventojų turėjo prieigą prie interneto, o besivystančiose šalyse dauguma skaitmeninę atskirtį patiriančių asmenų buvo moterys. Pavyzdžiui, tik 22 proc. afrikiečių turi prieigą prie interneto, palyginti su 80 proc. europiečių, o visame pasaulyje internetu naudojasi 62 proc. vyrų ir 57 proc. moterų. (Alicja Rogalska)

Menininkai
Alicja Rogalska
Nomeda and Gediminas Urbonas
Sabīne Šnē
Yevgenia Belorusets

Sukilėlių kompiuterija

Sukilimas (angl. insurgency) – tai karinis terminas, kurį imperinės jėgos paprastai vartoja kaip partizaninio pasipriešinimo arba antikolonijinės kovos sinonimą. Jį XX a. 8 deš. nesėkmingų JAV kolonijinių invazijų kontekste ėmė vartoti JAV karybos ekspertai. Terminas „sukilimas“ sukurtas siekiant atspindėti tam tikrus kritinius pranašumus, galinčius lemti tokį sėkmingą antikolonijinį pasipriešinimą. Vienas pagrindinių tokių pranašumų – informacijos asimetrija.

Kolonijinių karų metu visa aplinka yra priešiška okupantų bandymams išgauti duomenis: vietiniai gyventojai stengiasi neatskleisti informacijos, teritorijos žemėlapių nėra arba jie pasenę, ryšio priemonės menkos arba mažiau išvystytos nei tos, kuriomis naudojasi pasipriešinimo pajėgos ir t. t. Ši informacijos ir komunikacijos asimetrija sudaro to, ką vadinu „sukilėlių kompiuterija“, pagrindą. Nuo pasipriešinimo pajėgų inscenizuotos draugiškos ugnies iki išpuolių iš pasalų sukilėlių kompiuterija buvo pagrindinė Sovietų Sąjungos, o vėliau ir Rusijos karių nuostolių priežastis po Antrojo pasaulinio karo vykdytuose kolinijiniuose karuose.

XX a. 10 deš. ši informacijos asimetrija buvo pagrindinis amerikiečių karybos srities mąstytojų rūpestis. Jie sukūrė ir pačią mūsų dienomis vartojamą kibernetinio karo sąvoką. Anot pagrindinių to meto kibernetinio karo ekspertų, prieinama informacija, revoliucijos, tinklų atsiradimas sustiprino jau egzistavusį itin koordinuotų sukilimų potencialą. Apytikriai tuo pat metu (tik priešingoje politinio spektro pusėje) pasirodė antrasis anarchistinio žurnalo „Tiqqun“ numeris, kuriame išspausdintas straipsnis „The Cybernetic Hypothesis“ – ko gero vienas žinomiausių šios kartos mąstymą atspindinčių tekstų. Jame išpranašauta būsima didžiulė kibernetinės sklaidos nauda partizaniniam karui, kurios imperija nepastebi.

Siekdamas paaiškinti, kuo konceptualiai pagrįstas „kompiuterijos“ sąvokos pasirinkimas termine „sukilėlių kompiuterija“, norėčiau priminti, ką reiškia „kibernetinė“ sąvokoje „kibernetinė ataka“, nes manau, kad šie terminai tiesiogiai susiję. „Kibernetinė“ – tai tinklų ataka. Sukilėlių „kompiuterija“ taip pat turėtų būti suprantama kaip tinklu, tiksliau, daug informacijos turinčiu tinklu, grįstas reiškinys. Skirtumas tas, kad kalbama apie aktyvų veiksmą – terminas žymi ne (kibernetinę) aplinką, kurioje kažkas vyksta, o atliekamą veiksmą (kompiuterinį informacijos apdorojimą, angl. computing). Informacijos apdorojimas kompiuterijos būdu, suvokiamas kaip prieš tinklą nukreiptas veiksmas, sutampa su įprastomis sukilimo praktikomis, pavyzdžiui, transporto tinklo sabotažu. Kompiuterinis informacijos apdorojimas išties paremtas glaudžiu sukilėlių santykiu su tam tikrais tinklais. Dėl jo informacija išryškėja kaip tokio tinklo operacinė savybė, nes suteikia galimybę tiek sabotuoti esamus tinklus, tiek kurti naujus. (Anna Engelhardt)

Menininkai
Anna Engelhardt
Oleksiy Radynski
Uladzimir Hramovich
Yevgenia Belorusets

Taktinis užmiršimas

Robotas išvalo naudotojų paliktą informaciją, taktiškai panaikindamas pėdsakus virtualioje kaimynų pokalbių grupėje. Šios pokalbių grupės atsirado kaip atsakas į centralizuoto pasipriešinimo negalimumą 2020–2021 m. Baltarusijoje susiklosčius revoliucinei situacijai. Žemėlapyje galite rasti savo kiemą – atvirą, pereinamą, kelių daugiabučių supamą žemės plotą, susitikimų ir kovos vietą – bei dalyvauti aptariant kolektyvinius veiksmus su kitais į jus panašiais dalyviais. Čia pateikiama informacija yra laikina, nearchyvuojama – laiku neužėję, jos nepamatysite. Šiems kaimynų pokalbiams būdingas laikinumas nuolat iš naujo aktualizuoja dabartį, skatina dalyvauti čia ir dabar.

Atsidarau jau savaitę neskaitytą pokalbį ir galvoju, kaip greitai perskaityti visus pranešimus nepasimetant tarp užvakar vykusių konfliktų ar logistikos derinimų. Po akimirkos pokalbių sąsaja ima slinktis savaime. Pranešimai automatiškai ištrinami. Pokalbių lango dalys ima judėti nežmonišku greičiu, lekia prieš akis kaip išsiliejusios dėmės trimatėse fotogramose, po kurias „skraidoma“ einant iš vienos vietos į kitą. Balandžio 14-a. Tada gegužės 18-a. O tarp jų – tuštuma. Tik datos lieka įstrigusios sąsajoje. Taip veikia automatinis „taktinis užmiršimas“. Po jo lieka nesinchronizuoti kūnai, atsimenantys tik tam tikrus pranešimus. Punktyriška kūnų, kurie žiūri, skaito, stebi, rašo ir veikia remdamiesi šiuo plonu, nesinchronizuotu dabarties sluoksniu, atmintis. Techninė negalimybė pasiduoti praleidimo baimei – tai išlaisvinanti negalimybė. Archyvinė dalis, kurios negalima peržiūrėti, pereinama kaip tranzitinė zona. Šią akimirką galima pasidžiaugti, kad ateityje laukia daug įdomių dalykų ir nėra reikalo graužtis dėl praeities rūpesčių. Viskas, ko reikia dabar, yra keliuose užfiksuotuose pranešimuose. (eeefff)

Menininkai
eeefff
fantastic little splash
Yevgenia Belorusets

Vaiduokliškas laikas

Nevienalaikiškumas arba nesinchroniškumas (vok. Ungleichzeitigkeit) [1].

Nevienalaikiškumas, daugialaikiškumas Ernstas Blochas sukūrė terminą Ungleichzeitigkeit, kurį būtų galima išversti taip: nevienalaikiškumas. Jį aiškindamas, E. Blochas teigė, kad ne visi žmonės egzistuoja tame pačiame laike. Nors matome vieni kitus tuo pačiu metu, tai dar nereiškia, kad gyvename tuo pačiu laiku.

Šiais laikais kartu, tačiau skirtingomis sekomis, gali veikti skirtingi laiko sluoksniai. Dažniausiai jie veikia „iš užnugario“.

Būtis nevienalaikiškumo sąlygomis man priminė pastaruosius 30 nepriklausomybės metų Baltarusijoje bei atitinkamai tuo pat metu vykusią kompiuterinių žaidimų raidą. Viduramžiai, modernybė, nesiliaujantys istoriniai sąmokslai ir nenutrūkstamas karas egzistuoja kartu su mumis vienoje vietoje ir viename laike. Sovietų tankai gali važinėti pokario mieste, o paminklai žuvusiems kariams gali būti gyvesni už gyvuosius.

Apie tokius istorijos vaiduoklius kalba ir E. Blochas: „Kartu su daugybe netikro nesinchroniškumo (nevienalaikiškumo) ypač svarbus ir šis: gamta, o ypač istorijos šmėkla labai lengvai pasiekia vilties netekusį valstietį, bankrutavusį smulkųjį buržua; šią šmėklą pritraukianti depresija apima šalį, turinčią ypač daug ikikapitalistinės medžiagos.“[2]

Man šios šmėklos tebėra tarsi viena ant kitos sudėtos kompiuterinės „hologramos“ iš kito laiko, įrodinėjančios kiekviena savo praeities versiją. Kitaip tariant, egzistuoja ne tik „komunizmo šmėkla“, bet ir daugybė kitų vaiduoklių. Galbūt dabar reikėtų kalbėti ne apie skirtingus laikiškumus, o apie šiandienes „daugybines šmėklas“? (Uladzimir Hramovich)

Menininkai
Nomeda and Gediminas Urbonas
Museum of Stones
Oleksiy Radynski
Uladzimir Hramovich