Skaitmeninė atskirtis – tai nelygios galimybės naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis ir ryšių technologijomis (IRT), įskaitant techninę bei programinę įrangą ir internetą. Šis terminas pirmiausia pradėtas vartoti XX a. 10 deš. JAV, apibūdinant fizinę prieigą prie kompiuterių, o vėliau – prie interneto. Skaitmeninė atskirtis paprastai siejama su demografiniais rodikliais, pavyzdžiui, išsilavinimo lygiu, socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, geografine padėtimi – dažniausiai nevienoda prieiga miesto ir kaimo vietovėse, o pasauliniu mastu – išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse (tiesa, esama daugelio išimčių [1]). Tarp kitų veiksnių ir susijusių aplinkybių minima atskirtis dėl lyties, rasės ir amžiaus. Prastas išsilavinimo lygis, ypač neraštingumas, bei menkos finansinės galimybės ir (arba) skurdas tebėra svarbiausi skaitmeninės atskirties veiksniai.

Šiais laikais skaitmeninė atskirtis apibūdina ne tik sunkumus dėl prieigos prie infrastruktūros (plačiajuosčio interneto ryšio, 4G, 3G) ir įrangos (išmaniųjų telefonų, stalinių, nešiojamųjų ir planšetinių kompiuterių), bet ir skirtingą įgūdžių bei skaitmeninio raštingumo lygį. Nepakankamos žinios apie tai, kaip naudotis kompiuteriu ar internetu, kaip rasti informaciją ir išteklius bei jais naudotis, yra vienas svarbiausių skaitmeninės atskirties veiksnių, taip pat kaip ir gaunamos informacijos kokybė, jos interpretavimas ir supratimas. Nukenčia skaitmeninės atskirties paveiktų žmonių galimybės dalyvauti švietimo, darbo, ekonomikos sferose ir išlaikyti socialinius ryšius.

JT duomenimis, 2021 m. tik apie pusę pasaulio gyventojų turėjo prieigą prie interneto, o besivystančiose šalyse dauguma skaitmeninę atskirtį patiriančių asmenų buvo moterys. Pavyzdžiui, tik 22 proc. afrikiečių turi prieigą prie interneto, palyginti su 80 proc. europiečių, o visame pasaulyje internetu naudojasi 62 proc. vyrų ir 57 proc. moterų. (Alicja Rogalska)

Menininkai
Alicja Rogalska
Nomeda and Gediminas Urbonas
Sabīne Šnē
Yevgenia Belorusets