Paulis Virilio savo darbais ontologizavo substancijos ir avarijos koreliaciją bei pateikė neišvengiamosios avarijos – aplinka tampančio įvykių kraštovaizdžio – idėją. Kitaip nei momentinio užkrato atveju, ši įvykio teorija paremta idėja, kad kiekviena technologija turi ir neigiamo poveikio potencialą, pavyzdžiui, lokomotyvo išradimas numato ir jo nuvažiavimą nuo bėgių. Norėtume šį terminą atsieti nuo P. Virilio avarijų muziejaus, o jį vartodami tikimės atskleisti naujus operacinius bei strateginius šiuolaikinės karybos lygmenis. Vis dėlto, kaip pirmosiomis Rusijos destruktyvaus imperialistinio karo prieš Ukrainą savaitėmis pastebėjo Svitlana Matviyenko, neišvengiamosios avarijos sąvoka turi tiesioginį pirmtaką greičio, vizijų mašinų ir suvokimo logistikos srityje, o mes norėtume atsieti šį terminą nuo pirminio konteksto ir pamatyti jį įtampoje, „svyruojančioje tarp dviejų polių – DI ir branduolinio [1]“.

Žvelgdami iš šios perspektyvos, galėtume kalbėti apie neišvengiamai artėjantį įvykį, kai karas taps neatsiejamu ekstrakcionistinio ir imperialistinio režimo elementu. Taip atsitiko su įvairiomis Sovietų Sąjungoje atsiradusiomis ir dabartinę karo padėtį tebeformuojančiomis militaristinėmis bei ekspansionistinėmis kibernetikos, automatizuotų sistemų ir kompiuterijos formomis – gavybos logika veda prie karinės invazijos. Tokio įvykio neišvengiamumas formuoja nekropolitinę aplinką. Tuo pat metu neišvengiamąją avariją galima vertinti kaip „virusiniams kibernetiniams ginklams būdingą neišvengiamą triktį [2]“, kai techniškai itin specifinė kenkėjiška programinė įranga nebepriklauso nuo suverenios valdžios ir metodiškai užkrečia kitas sistemas. Netiesioginė žala, energijos pertrūkis, infrastruktūros pažeidimas? (Alekseijus Borisionokas)

Menininkai
eeefff
fantastic little splash
Oleksiy Radynski
Uladzimir Hramovich
Yevgenia Belorusets