Nevienalaikiškumas arba nesinchroniškumas (vok. Ungleichzeitigkeit) [1].

Nevienalaikiškumas, daugialaikiškumas Ernstas Blochas sukūrė terminą Ungleichzeitigkeit, kurį būtų galima išversti taip: nevienalaikiškumas. Jį aiškindamas, E. Blochas teigė, kad ne visi žmonės egzistuoja tame pačiame laike. Nors matome vieni kitus tuo pačiu metu, tai dar nereiškia, kad gyvename tuo pačiu laiku.

Šiais laikais kartu, tačiau skirtingomis sekomis, gali veikti skirtingi laiko sluoksniai. Dažniausiai jie veikia „iš užnugario“.

Būtis nevienalaikiškumo sąlygomis man priminė pastaruosius 30 nepriklausomybės metų Baltarusijoje bei atitinkamai tuo pat metu vykusią kompiuterinių žaidimų raidą. Viduramžiai, modernybė, nesiliaujantys istoriniai sąmokslai ir nenutrūkstamas karas egzistuoja kartu su mumis vienoje vietoje ir viename laike. Sovietų tankai gali važinėti pokario mieste, o paminklai žuvusiems kariams gali būti gyvesni už gyvuosius.

Apie tokius istorijos vaiduoklius kalba ir E. Blochas: „Kartu su daugybe netikro nesinchroniškumo (nevienalaikiškumo) ypač svarbus ir šis: gamta, o ypač istorijos šmėkla labai lengvai pasiekia vilties netekusį valstietį, bankrutavusį smulkųjį buržua; šią šmėklą pritraukianti depresija apima šalį, turinčią ypač daug ikikapitalistinės medžiagos.“[2]

Man šios šmėklos tebėra tarsi viena ant kitos sudėtos kompiuterinės „hologramos“ iš kito laiko, įrodinėjančios kiekviena savo praeities versiją. Kitaip tariant, egzistuoja ne tik „komunizmo šmėkla“, bet ir daugybė kitų vaiduoklių. Galbūt dabar reikėtų kalbėti ne apie skirtingus laikiškumus, o apie šiandienes „daugybines šmėklas“? (Uladzimir Hramovich)

Menininkai
Nomeda and Gediminas Urbonas
Museum of Stones
Oleksiy Radynski
Uladzimir Hramovich