Projektas „Družba“ – tai instaliacija, tyrinėjanti kultūrines, politines ir geografines teritorijas, atsiveriančias leidžiantis į fantastinę kelionę palei ilgiausią pasaulyje naftos žaliavų vamzdyną, 4 000 kilometrų besidriekiantį nuo Sibiro, per Baltijos šalis, iki pat Rytų ir Vidurio Europos. „Družba“ (rus. – draugystė) yra pagrindinis signifikantas, grandiozinis naratyvas, imperinė struktūra, kuri nuo pat sukūrimo 1960 m. turėjo „vesti pasaulį į naująją aušrą“. Projekto psichogeografiniai skaitymai atskleidžia galios ir pavaldumo mechanizmus, kurie pelnytai priklauso praeičiai, tačiau tebegyvuoja ir šiandien.

Sovietmečiu „Družba“ buvo didžiulis infrastruktūros ir kapitalo, ideologijos ir jausmų, darbo ir laisvalaikio mechanizmas, turėjęs draugiškai suartinti regionus, patiriančius didelį politinį spaudimą ir abipusį įtarumą.

Žlugus Sovietų Sąjungai, naujai įkurtos buvusio Rytų bloko bendrovės ėmė naudotis senaisiais įtakos tinklais ir savintis daug naftos turinčius Sibiro ir Uralo telkinius. Naftotiekių ir infrastruktūros privatizavimas laikytas naujos liberalios demokratinės politinės krypties simboliu. Galia ir kolonizavimas persikėlė iš vieno kompaso taško į kitą.

Projektas „Družba“ yra naftotiekio „Družba“ apykaitos archyvas. Apie naftotiekį žinome iš žemėlapių vaizdų, kuriose pažymėtos jo atšakos, iš žiniasklaidos pranešimų, kuriuose džiaugiamasi naujomis jo atkarpomis, siūloma tolesne plėtra, naftos perdirbimo gamyklų atidarymais ir uždarymais, siurblinėmis, naftos pramonės miesteliais. Šie įrodymai supina pasakojimo apie naftotiekį „Družba“ gijas ir dviprasmiškus ekonomikos bei kultūros sąveikos taškus. Instaliacijoje išryškėja griūvančios galios infrastruktūros produkuojami srautai ir energijos, o iškreipta ir įtampos kupina naftotiekio „Družba“ istorija susiejama su asmeniniu nerimu bei draugystės idėja.

Grafinis dizainas sukurtas bendradarbiaujant su Gaile Pranckūnaite ir Mareku Voida (2018 m.).

Architektūra sukurta bendradarbiaujant su Jurga Daubaraite ir Jonu Žukausku.

Nomeda ir Gediminas Urbonai yra menininkai, pedagogai, įkūrę „Urbonas Studio“ – tarpdisciplininę tyrimų praktiką, sudarančią sąlygas mainams tarp įvairių žinių kūrimo ir meninės praktikos centrų, orientuotą į pilietinių erdvių ir kolektyvinės vaizduotės transformacijas. Urbonai yra surengę tarptautinių parodų San Paulo, Berlyno, Maskvos, Liono, Gvangdžu, Busano, Taipėjaus bienalėse, Folkenstono trienalėje, parodose „Manifesta“ ir „Documenta“, taip pat personalines parodas Venecijos bienalėje ir MACBA Barselonoje. Jų tekstai apie meninius tyrimus kaip intervencijos formą paskelbti knygose „Devices for Action“ (2008 m.), „Villa Lituania“ (2008 m.) ir „Public Space? Lost and Found“ (2017 m.). 16-oje Venecijos architektūros bienalėje (2018 m.) Urbonai kuravo „Pelkių mokyklą“. Knygą „Swamps and the New Imagination: On the Future of Cohabitation in Art, Architecture and Philosophy“ planuojama išleisti 2023 m. (Sternberg Press, MIT Press). Gediminas yra MIT Meno, kultūros ir technologijų programos docentas, o Nomeda – MIT mokslinė bendradarbė.