Čiatūros kasyklų Vakarų Sakartvele įkvėptas eksperimentinis dokumentinis filmas „Pragaro akmuo“ sukurtas derinant dokumentinę ir vietoje filmuotą medžiagą. Filme pasakojama, kaip išgaunama ir perdirbama mangano žaliava – junginys, stiprinantis plieną ir paverčiantis jį nerūdijančiu. Čiatūros kasyklos gyvuoja nuo XIX a. iki šių dienų ir per tą laiką pergyveno įvairius politinius režimus, ekonomikos valdymo bei turto kaupimo modelius. Dabar išsekintos kasyklos nuodija gretimą aplinką, todėl vietinių imtos vadinti „Pragaro akmeniu“.

Sekdami akmens pėdsakais, menininkai parodo, kaip kraštovaizdžius nualinantis pramoninis darbas, gamyklos ir prietaisai susiję tarpusavyje bei kaip jie vaizduojami istorijoje. Mangano rasta jau ankstyvojoje priešistorinėje sienų tapyboje, o, anot autorių, šis akmuo iki šiol tebenaudojamas kaip pasakojimo priemonė. Filme rodoma, kaip ši medžiaga keliauja laiku per politinius sąmyšius ir karus. Naujajame popereinamojo laikotarpio režime gedimai yra neatsiejama pramoninės gamybos dalis. Tiek tankai, tiek savaeigiai ekskavatoriai gaminami iš tos pačios medžiagos – nerūdijančiojo plieno. Kaip filme teigia menininkai, naudingųjų iškasenų gavyba ir metalinių objektų liejimas yra politinis veiksmas – pasitelkiamas tiek statant, tiek naikinant gamtinę ir gyvenamąją erdvę. Istorija sukasi ratu: vykstant protestams prieš liūdnai pagarsėjusį valstybinį užtvankos statybos planą Pankisio mieste Sakartvelo prietryčiuose vietos gyventojai sabotuoja ir padega ekskavatorių, o tuomet jį nuplauna upė.

Kūrinio sukūrimą parėmė: Berlyno Senato kultūros ir Europos departamentas, Zalcburgo Kunstverein ir Heinricho Böllio fondas.

Tekla Aslanishvili – menininkė, režisierė ir eseistė, gyvenanti Berlyne ir Tbilisyje. Jos kūriniai atsiduria infrastruktūros projektavimo, istorijos ir geopolitikos sankirtoje. Teklos filmai rodyti ir eksponuoti tarptautiniu mastu: Tbilisio tarptautiniame kino festivalyje, videomeno festivalyje „Loop“ Barselonoje; Singapūro NTU Šiuolaikinio meno centre; Tbilisio architektūros bienalėje; „Neue Berlin Kunstverein“ Berlyne; 14-oje Baltijos trienalėje Vilniuje; Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje; Miunsterio kunsthalėje; „Videonale 18“ Bonoje. Menininkė yra 2021 m. „Ars-Viva Art Prize“ nominantė ir 2020 m. Hano Nefkenso fondo – Antonio Tàpieso fondo videomeno produkcijos apdovanojimo laureatė.

Giorgi Gago Gagoshidze gyvena ir dirba Berlyne. Savo darbuose G. G. Gagoshidze nagrinėja judančius vaizdus, jų gamybos ir platinimo politinį kontekstą bei sociopolitinę reikšmę. Grupinės parodos (žymiausios): Vienos kunsthalė; „steirischer herbst“, Gracas; „Wharf 10 | Arthena Foundation“, Diuseldorfas; Harun Farocki institutas, Berlynas; „Acud Power New“, Berlynas; Šiuolaikinio meno galerija, Leipcigas; Fotografijos muziejus, Berlynas; „Folkwang“ muziejus, Esenas; „f/stop“ fotografijos festivalis, Leipcigas; „Künstlerhaus Bethanien“, Berlynas.